Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 2
Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių, saugomų Alytaus J. Kunčino viešojoje bibliotekoje (prieinama šiame puslapyje).
Už publikacijos parengimą redakcija dėkoja Palmirai Mikėnaitei.
Vyras
Mikui Vilučiui
Šitas vyras toks: išskėtęs dešiniosios pirštus virš peties,
stuomuo kaip korsaro, velniškai rimtas.
Ką čia žinai: ranką paduos
ar kumštį pakiš.
Gražus vyras.
Geras vyras.
Matyt, ir nagingas.
Aš jį matau, Miko pieštą,
išmuštą kažkodėl raudonom dėmėm.
Nežinau, ar jis niršta iš pykčio,
ar rausta dėl savo drovumo.
Aš norėčiau jį daug ko paklausti:
kaip atrodo Rojus ir Hadas,
kada negalima viršyti greičio
žaidžiant su moterim ir mašiną vairuojant,
kaip jis atsilygina sau už kasdienį darbą
ir dar daugel ko.
Tik jis kabo ant sienos ir vis laiko išskėtęs
tuos dešiniosios pirštus virš peties.
„Poezijos pavasaris“, 1977
Užupis
Užupio danguje
daug neryškių žvaigždžių.
Kai vienos užgęsta,
tuoj pat užteka kitos.
velėna velėna
kranto akmuo
Užupio turguje
galybė žmonių.
Kai vieni ką nusiperka,
kiti delnus trina.
velėna velėna
kranto akmuo
Užupio kapinėse
vieni kitus pažįsta.
Kai kuris paprašo vietos,
kitas tuoj pat pasislenka.
velėna velėna
kranto akmuo
„Poezijos pavasaris“, 1978
Mažoji miesto baladė
Mėlyna šviesa virš milicijos džipo.
Kraujo maža – galybė žmonių.
O šaligatviu rieda sutraiškytas klipsas,
O suknelė gėlėta aukštai ant šlaunų.
Pailgėja kaklai, juos paryškina šviesos,
Ir išvirsta nauji iš kampinio bistro.
Mažas veidas, vaiduokliškai liesas.
O virš miesto perkūnija – kvapas sieros
Aitriai permuša gumą, asfaltą ir kraują.
Nusivylusi tyliai iškrinka minia.
Atsigniaužia lėtai gėlę gniaužusi sauja,
O pražydusi liepa nušvinta klane.
Po baladės, po miesto liūdnos kasdienybės
Stovi vienas žmogus po lietaus kaskada.
Ir ateina ilgam pasiučiausia ramybė –
Iškilmingai rimta ir skaudi kaip rauda.
Man iš posūkio lekia geltonos mašinos
Su melsvu lyg vena per pusiaują dryžiu.
Ir ištrykšta ant bruko tarsi apelsinas
Mėnesienos šviesa, prie kurios aš budžiu.
„Poezijos pavasaris“, 1978
Girtas angelas
Iš tavernos traukiantį girtuoklį
rūkas gobė tarsi aukso vilna.
Tyliai suposi rudens sūpuoklės.
Nešė žinią angelas į Vilnių…
Marškinėliai buvo plono krepo.
Zvimbė gatvės, rūmai ir malūnai.
Žengė angelas nuo savo laivo trapo
į garuojančius Vilnelės krūmus.
Dvi savaites jis tenai puotavo
su poetais, liumpenais ir kekšėm.
Šitas miestas, angele, ne tavo –
įsivaręs jį esi it rakštį,
puolęs angele, tai ką dabar praneši?
Suodini sparnai, suskirdę kojos…
Išpūtė jis garo brūkšnį gražų
ir vėsiu sparnu liūdnai numojo:
– Nieko gero, seserys ir broliai,
liūdnas – kaip ir mano – jūsų skliautas!
Puolė angelas į skaudžią miesto žolę –
girtas, nusiminęs ir apgautas!
„Poezijos pavasaris“, 1991
Kai mūsų palikti namai
Kai naktį suurzgia krioklys,
Primindamas iš tolo žvėrį,
Kai atsistoja pas duris
Jau primirštos, bet gajos vėlės,
Surinka nesavu balsu
Išgąsdintas pablyškęs vaikas,
Nuo monotoniškų garsų
Pleištu atsiriboja laikas,
Kai moterys plokščiom krūtim
Sulinkę renka bulvių derlių,
Kai viltys tampa neviltim,
Daiktai rikiuojasi į eilę
Sustodami ties ta riba,
Kur baigias laukas ir pasaulis,
Kada garuojanti dirva
Kaltes prisiima iš naujo,
Regiu: tebešviečia kaimai
Nuo didelio raudono gaisro
Ir mūsų palikti namai
Degėsiais atsiduoda aitriai.
Kai mūsų palikti namai – – –
*
Aš numiriau vasarą.
Ugnis išdegino krosnyje duobę
ir kaip geltonas šuo
lekuodama atsigulė ant pelenų.
Kalendoriaus lapus vertė vėjas,
ir keitėsi laikraščio data dėžutėj.
Nuogas mėnulis vaikščiojo siena
nušviesdamas tapeto raštą ir spalvą.
Viskas būtų gerai.
Tik neskaitytų knygų liko per daug.
Po mirties nusilpo regėjimas
ir kaskart vis sunkiau įžiūrėti raides.
*
Dabar jau lengva tarsi po mirties:
ir žemė apvali, ir grindys tvirtos.
Norėtum atsigult ir išsitiest
tarsi vabzdys ant nugaros apvirtęs.
Vandentiekiu daugiau nebetikėk:
uždžiūvo čiaupas ir kriauklė suskilo,
nubrėžki apskritimą iš akies,
išsaugojęs regėjimą ir tylą.
Puiki, net stebuklinga valanda:
kaimynai tyli, tyli telefonai.
Nėra elektros, dujų. Ir tada –
apsiverti nuo nugaros ant šono.
Ištiesęs ranką, pasieki duris:
sugirgžda vyriai ir iškrinta raktas.
O kambario tolybėj – moteris –
negyvas ir nebevaisingas aktas.
Langų stiklai žali. Budri žiema
tau rengia menką vizijos apgaulę.
Guli ant pilvo. Gal todėl žema
ir varginanti vyzdį sausio saulė.
Iš rankraščių, saugomų Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje