literatūros žurnalas

Valdas Daškevičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 10

2019 10

bažnyčia

kai bažnyčia tuščia
dorybės tipena pirštų galais
klūpo kampuos
kuždasi bijodamos pažadinti
snaudžiantį Viešpatį
kai bažnyčia tuščia
nuodėmės šoka ant altoriaus
rodo špygas Atpirkėjui
atleistos
viliasi jog ir vėl bus pakviestos
į nepadorią kompaniją
kai bažnyčia tuščia
sėdžiu klauptuose jausdamas
Begalybę
abejingai žvelgiančią
į dorybių ir nuodėmių žaismą
kai bažnyčia pilna
neramių prakaituotų žmonių
rūsčiais veidais
susirinkusių gauti
daug atlaidų
Dievui tampa per ankšta

 


devynerios ąžuolinės durys

butas kurį įsigijome iš gimnastės
pasitiko šviesus ir jaukus
langai į pušyno masyvą
parketo grindys pastelinės sienos
o svarbiausia
devynerios ąžuolinės durys
paauksuotomis rankenomis
apsvaigusiems naujakuriams
net katino myžalai
kuriais jisai pažymėjo kampus
dvelkė tarytum kvepalų aromatas
tiesa pastebėjau jog durys

primena karsto formą
pastuksenau į svetainės duris
karstas girgždėdamas lėtai atsidarė
išvydau savo lavoną
juodu vestuviniu kostiumu
pabeldžiau į miegamojo durų karstą
pasirodė žmonos palaikai
nėriniuota nuotakos suknele
ir kitose duryse aptikau
mūsų mirusius kūnus
skirtingo amžiaus
vis kitokiais drabužiais
pasigyriau atradimu antrąjai pusei
bet karstai jos akivaizdoj
niekaip neatsivėrė
nors daužiau ir kumščiais
ji baisėjosi mano liguista vaizduote
durys jai kažkodėl panėšėjo
į plyteles šokolado
nepaisant to ryžausi atidaryti
tamsųjį kambariuką
su senais rakandais
jame žemyn galva kabojo
negyva gimnastė

 


žirklės

visaregė trikampė akis
tave užklupo
kai žaidei su porno žvaigžde
svetainėje xxx
grauždamas obuolį
išjungei Dievą
pranašus jėzų mergelę mariją
šventuosius
išjungei elektronines smegenis
pats išsijungei
manydamas
rytoj atsiversi puslapį švarų
vaizduoklyje tebegulėjo
išsižergusios šlaunys
tiksliau
sodo žirklės
prie mandragoros šaknies

 


karo veteranas

du geriausi dalykai gyvenime
kruštis ir valgyti
skystą šiltą kiaušinį
gūdžiu sovietmečiu
pareiškė dėdė
užeidavęs pas mano gimdytojus
karo veteranas
ašarodamas prisimindavo mūšį
viename uostamiestyje
nešovė į nacį o tas
metė granatą sužeidė ir kontūzijo
grįžęs namo
rado svetimaujančią žmoną
pradėjo gerti
kartą tėvas nusivedė apžiūrėti
jo naujo buto
dvokianti landynė
kampe šimtasiūlių gultas
ištuštinti buteliai
išsižiojusios konservų dėžutės
nuorūkos belomorkanal
išsimėtę medaliai
matydavau jį prie gastronomo
su tokiais pat bendražygiais
maukiantį rašalą
užsikandantį riebiais blet ir nachui
žuvo nelygioje kovoje
nuo kepenų cirozės
buvau paauglys
bjaurėjaus girtuokliais
bet motina jį priimdavo
kaip garbų svečią
vaišindavo duodavo rublį
nesuprasdavau
kam tiek dėmesio degradui
iš kur tada galėjau žinoti
prasigeria tyraširdžiai
ir jiems priklauso užstalė dešinėje
klajūno kuris
gėrė vyną su atstumtaisiais
mylėjo paleistuves
ir nesiplovė prieš valgį rankų

 


negaliojantys pinigai

Sapnavimas niekada neužsiima niekais

Sigmund Freud

bažnytkaimio aikštėje
sėdi ant taburetės
senokai matytas mano tėvas
nebegyvena
b
et sprendžiant iš jo povyzos
tai nėra problema
numirus ir vėl
ateitis prieš akis atsiveria
sveikas gyvas –
užkalbinu spausdamas dešinę –
kuo esi užsiėmęs
jis parodo pirštu dėžutę
prikrautą banknotų
markių frankų lyrų
kitų numizmatikos retenybių
juokauji – stebiuosi –
jie juk beverčiai
kadais išimti iš apyvartos
ką tu – pakelia antakius
mano kūrėjas –
visiems čia leidžiama rinktis
bet kokią valiutą
ir jai suteikti norimą vertę
o ką už juos įsigysi
skylę riestainio
bažnytkaimio aikštėje
superku amžinąsias vertybes –
prisipažįsta tėvas –
parduok
man šį sapną sūnau
ir būsiuvienu sapnu gyvesnis

 


praleistas skambutis

niekas seniai neskambina
telefono garsas išjungtas
kad netrukdytų
nesitikėti nieko neegzistuoti
tačiau vieną dieną radau
praleistą skambutį
su nerodomu numeriu
ne motina ir ne tėvas
paprastai mirusieji kreipiasi
sapnuose
ir ne draugai kuriems įkyrėjo
mano naktiniai alio
geriau tai nebūtų
kas iš esmės pakeičia būklę
tarkime
daktaras kunigas advokatas
ar dar blogiau
nepažįstama moteris
keistas esu ir keistas ne sykį
bet mano spalis
nevirto žydinčia geguže
vis aidesnis
šaukštelis arbatos puodelyje
vis garsiau
ausyse spengia kraujas
niekas seniai neskambina
įtariu kad prisiminė
abonentas numeris nulis

Valdas Daškevičius. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / prie vaišių stalo jaunutė mama siuvėja panirus vidiniame žvilgsnyje nukreiptame į tuštumą įtemptos lūpos prieš verksmą šalimais tėvas nutolęs nuo jos dešimtmetį

Ramutė Dragenytė. Poezijos pavasario linksmybės

2007 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Daškevičius, Agnė Biliūnaitė. – Vilnius: Vaga, 2007. – 304 p. – Dailininkas Ramūnas Čeponis.