Viktoras Rudžianskas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 8–9

Trys minutės mirties

1.

šitoks beribis dangus – kryžkelė liūdesio–laimės – prisiminimų erdvės
net sapnuose neišlaisvina – rytas išauš ir dainuos – kas nuo nelaimių laimingas –
šitoks beribis dangus – mano mirties ir Tėvynės

smuiko rauda pasilies virš pakalnučių sidabro – Grįžulo Ratuos
ugnis – ilgesio aistrą išdegins – laimė – turbūt tamsoje – po pelenais
ir šešėliais – skleidžiasi rožė balta – rožėje skleidžiasi vėlės

mano Tėvynėj – lietus – žarijų arba drugelių – kryžkelę juosia žalsva
žaibo vikri gyvatėlė – koks aš laimingas – dabar – vėlės parjoja iš karo –
mano sūnau – ir tu – kelią į Lietuvą radęs

 

2.

liūdesio demonas glosto prisiminimų vakarą – lašas absento ant skruosto –
nerimo burtas ar pazaras? – Gordijaus mazgą rišu – varva iš kriauklių
muzika! – nieko aplink – tik dangus – tik jodo kvapas nuo jūros

ir išryškėja druska – balti kupranugariai – nei debesų pulkai –
į pragarus neria – o mėnesiena žalia – sieloje žvaigždę įspaudžia –
skaidrią – lyg putino uoga – raudoną – tarsi iš kraujo – –
svaigs išskalauta Aušra – meilę ir kančią paliejusi – skleidžiasi
rožė balta – rožėje skleidžiasi vėjas – mano negimęs sūnau –
kelią į Lietuvą radęs – Gordijaus mazgas – o gal – mane sugiedojęs vakaras

 

3.

Gordijaus mazgas – o gal – mane sugiedojęs vakaras – kiras
neieško akmens – kraujo puta į vandenis – rūkas pilkšvai nudažys
apmirusius mano plaukus – jau pamiršau kur lietus – atsimenu –

motinos rankose – liepsnojo laukas rugių – ugnies – iki pat horizonto –
skaudėjo lig dugno akis – absentas uždegė skruostus – ir kiečiai
siūbavo tiršti – lyg vaizdą nelaimės plukdytų – į deltą – kur ant akmens –

kiras prakalęs kiaušinį – virš jo tik beribis dangus ir gilėm aplipęs
ąžuolas – aš tiek laimingas dabar – kiek nepagydomai – aklas

 

*

rožininkas brenda per atvirą ugnį
į uždarą uostą – – – – –
tamsa sudėlioja
sapnus į vietą
– – – – – jų šešėliai – vien kaulai

 

*

Prileisiu širšių tau į ausis, į stiklinę mirusio vandens pripilsiu
ir lauksiu godo arba žiurkių gaudytojo! Vėl pirmoji išgirsi krebždesį –
tai išbalęs žiurkės nugarkaulis šoka pagal dūzgimą, tūkstantis
geluonių, kiek aistros! – – –

Žiurkių gaudytojas senokai mirė. Atsimeni, pabučiavo tave ir mirė!
Ar tai mirtis, ar amžinasis prisipažinimas – neišduoda
žalsvi atspindžiai mirusiame vandenyje, tik vaitoja širšės
negyvos, vaitoja – – –

Gaivinsiu mirusiu vandeniu, vietoj godo, raminsiu, atėjo smūtkelis,
apsisiautęs žiurkių gaudytojo oda, rankose laikė sudilusią plaštaką,
panašią į tavo, su išpešta sruoga mano plaukų! Atsimeni,
galėjo taip būti, tūkstantis geluonių, juk atsimeni?! – – –

 

*

berniukas
iš vaikų namų
ant iriso žiedo piešia
drugelį
nupučia vėjas

 

*

 

1.

uždegsiu lemputę pašvaistės pritvinkusiame kambaryje –
nebaisu prieš mirtį apšviesti romėniško falo šešėlį –
ką tu galvoji apie pavogtą orgazmą ir susitraukusius nuo karščio gandrus –
virš ugnikalnio –

ar dar kas nors galėtų paliudyti – kad vienas
kalbuosi su tavimi?

 

2.

tu mane tarsi vaistus vartoji triskart per parą
galiu įdurti
šiek tiek skausmingai ar iki kraujo
giliau įkvėpk
išbandyk save… geriau nesaugiu…

tau nepasigirdo?

 

3.

nepagydomas pokalbis ir sopulys
viltis išeina su stiklais pro duris
tiktai kartėlis ir įžeminimas išgelbės nuo karščio injekcijos
į medinius raumenis

esu žydintis kadagys ant kurio krenta karšti pelenai
ir tavo jausmų nuodėguliai
rankose laikau šnypščiančią gyvatę nudegintais žvynais –

kas ją peržegnos –
šitame kančių užutėkyje nė gyvos dvasios
išskyrus mane
ką tu galvoji apie pavogtą orgazmą
ir išjungtą ugnikalnį?

 

4.

kuo uždengsi
atsitiktinę dėmelę anapus debesies ir odos
visa tai ką girdžiu labai panašu į nužydinčią karštligę

arba adatą į kurią neįmanoma siūlo įverti nes pro skylutę
neišlindo nė vienas kupranugaris

 

*

ant gomurio kaupiasi rudens kartėlis –
į ateitį – šiek tiek su išlygom tavęs neatsimenu
tik skruostų skonį –

juos bučiuodamas iš lietaus vandens
išgaudavau druską

 

*

vėjas nuo tavo išeiginės suknelės plėšia gegutės kukavimą –
ieškau protėvių žirgų kaulų juodosios jūros pakrantėje – vėjas
atneša baltą burę – vėtra – nušveičia viską iki paskutinio kukū

juodieji gandrai atskraidina mirusių palikuonių sapnus – teka
saulė – išyra voratinklis – plyšta kapiliarai – žeme –
sako poetas – nepalik mūsų –

pasiimk visus iki vieno – raitelius ir raišuosius – šnabždu
iš paskos – gandro ir gegutės palikuonis – rėkiu
į priekį – mus prarysianti žeme

 

*

kinų kavinėje
snaudžia
ramūs ir sotūs drakonai

nemoku hieroglifų
krintančių
iš jų prigesintų žvilgsnių

saldus yra sniegas
liūtų nasruose
prie karo muziejaus

 

*

su kimifusa smėlyne nėra kur skubėti
šimtmečiais mirti po vieną smiltelę, po vieną
šimtmečiais grįžti vandens atsigerti į slėnį
su kimifusa smėlyne nėra ko skubėti

instrumentuoti sirenų balsus ir smėlio
bangų ošimą nuvesti kitapus oazės
kur vynmedžiai vešlūs troškulio jūrą
brandina, su kimifusa irkluoti per naktį

vėjų išgairintus griaučius žuvies, o švintant
Dievą užmiršti, moterį apsikabinti
druskų kristalais apkibusį kūną palikti
numirti, kelti ir vėl šimtą kartų numirti

 

*

kai tu geri kavą –
(ir aš tai žinau) –
žemė nustoja kvėpuoti

kai žemė nustoja kvėpuoti
iš tavo plaukų pakyla bitė
su mano delnų linijom sparnuose

iš tavo plaukų pakyla bitė –
skrenda numirusi –
o tu – – –

– – – ir aš tai jaučiu

 

*

dilgėle                                  skaisčioji

     pusiaudienio ir pusiau kančios

        išnešiotoja

            kaip nieko nematau

        lyg su vainikais

aplink                                  vyzdžius