Aldona Elena Puišytė. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 11

Deboros raudos

Pabusk, pabusk, Debora,
Pabusk, pabusk, pradėk giesmę!
Ts 5,12

 

  O, Galingasai, kodėl pasirinkai mane, baimingą moteriškę? –
davei į lūpas tvirtą žodį, kad jį tarp savo tėvynainių skelbčiau,
lenki ranka galinga ir įsakai: pabusk, bylok, Debora!

  Sakai: gana sėdėt po palme ramioj Efraimo aukštumoj,
jau metas, dukra, keltis, žygiuot į žygį su drąsiausiais. Pakilk
ir eiki, keldama jų nupuolančią dvasią, giedodama viltį.

  Buvau kaip visos, auginau vaikus, mylėjau, rūpinaus
šeimyna, o Tu paženklinai lemtingu ženklu, keista liepsna
nudeginai man širdį, į vėtrą išvarei iš jaukios kasdienybės.

  Esu dabar lyg nendrė prie šėlstančių Jordano vandenų
ar nusigandusi audroj balandė. Tu užklupai mane lyg audra,
žaibais nučaižęs ir užplakęs, vėl įsakai man: kelkis! –

  Keliuosi ir tariu sau: drąsos, baikštuole širdie, drąsos
ir gydančios vilties! Juk su Sandoros Viešpačiu esi, tai ko
gi tau bijotis? Drąsiai kilk ir bylok, ką Jisai tau įsako.

  O Tu įsakai: pranašauk ir teiski! Viešpatie, kas aš, kad
teisčiau tautą? Sakai: ne tautą, o apsimetėlių govėdą. Juos
perspėk: ištiksiu negandomis, jei su stabais neliaus puotavę.

  Leidžiasi antai Gileado žmonės nuo Zalmono kalno,
prieš stabą kniūbsti puola, į klastos žabangas nejučia įkliuvę,
Sandorą šventą jie sulaužė, protėvių priesakus pamiršo.

  Taip! Regi viską mano akys, bet lūpos apsakyt nemoka
tų negandų, kurios ištiko mano gentį, klastingi rūmų klupčiai
lyg piktžolės keroja ir melo sėklas į patikliųjų širdis barsto.

  Paklusus Tau, rypuoju, bet nežinau, ar klausos kas, ar
girdi mano balsą, gal tiktai vargšai piemenys, aušroj išginę
aveles, ar liūdnosios grūdų malėjos, prie girnų palinkę.

  Tautos didžiūnai šaipos, rūstingi jų dvaro tvarkdariai
tūžmingai baras: maištautoja bedalė moteriškė! Ko ji ieško,
ko taip rauda tarp džiūgaujančių ir savaip laimingų?

  Sakau: gal jų teisybė? Štai moterys subėgę tauškia,
jų kalbos paprastos: apie vaikus, papuošalus, prabangią
puotą, kas joms tauta, kas – jos skaudus likimas? –

  Tik mano nukamuotą širdį neramios mintys plėšo
ir žodžiai burną degina tarytumei žarijos, kai svetimieji
dovanom nupirkti bando ir prievarta man surakina lūpas.

  Jaunystėj buvo lengvas mano žingsnis, grakšti eisena,
 džiugiai aidėjo šiltas balsas. Dabar galva palinko, apsunko
kūnas ir žodžiai veržias rūstūs, nes kietas mano takas.

  Kodėl neskirta man gyvent kaip daugelis gyvena? –
pripildai širdį klausimų ir nerimo aitraus, sapne parodai
žuvusius brolius, kad ir už juos raudodama giedočiau.

  Varge, o ką aš galiu? Tiktai širdis nei vaškas tirpsta
įžiebtoj liepsnoj, tik skundžias, kad ši tauta kietasprande
jau virto, nieko ji neišmoko iš sielvartų ir praradimų.

  Dejuoju, bet ir vėl paklūstu, esu Tavo valioj, tarytum
arfos stygos įtempta klausa manoji, be perstojo ji budi, –
laukia Tavo ženklo: ką įsakysi, kokį žodį tarti, ką byloti?

  Tylus mano balsas, esu lyg molinis lumzdelis, kurį
nulipdė Tavo rankos. Pranašo galių neturiu kaip Elijas
ar Mozė, o bylot privalau už nutildytus kardu svetimųjų.

  Sunku nebuvo, kai Tavo ženklus busdama regėjau.
Dabar joks aidas neatsklinda nuo Horebo: nei griausmo,
nei šlamesio tylaus, tik ta ugnis širdy tebeliepsnoja.

  Gal Sandorą nutraukei? Tau mūsų klystkeliai atgrasūs,
betgi žinai, kad mes tarsi dulkės, nešiojamos vėtrų, silpni
kaip žolė, kuri iš ryto žaliuoja ir žydi, o vakare nuvysta.

  Kodėl, bylot man įsakęs, vėl atitraukei tėvišką ranką:
kas duos tvirtybės mano balsui, kas žygiui mus laimins
prieš mūšį lemtingą? Meldžiu, išklausyk mano raudą.

  Atmink, pagailėki, kaip andai Ninevės miesto pagailėjai
dėl kelių teisiųjų. Ir mano genty juk yra neišdavusių Tavo
paskirtos lemties. Dėl jų prašau, nes jie atsilaikė ir ištesėjo.

  Rašyta 1983, redaguota 2010 metais.

 

Visi viename laive

  Paskui angelas paėmė smilkytuvą,
  pripildė jį aukuro žarijų ir sviedė į žemę…
Apr 8,5

 

  Ko krūpsi pienė saulaveidė prie tako? Ai, bitė sukniubo ūmai
jos apnuodyto žiedo karste ir amžiams nutilo, sapnuodama medų iš
sodų kvapniųjų. Marių mariųjų smėlėtam krante žuvys bebalsės
užduso, nes išrėkt nebegali skriaudos nepelnytos, o strazdo giesmė
sielvartingai užlūžta nudžiūvusios vyšnios viršūnėj.

  O, žvelk! Maištauja įtūžus planetos širdis, aimanuoja jos gelmės
ir veržias liepsnotais vulkanais. Žaibo angelas skrenda virš puotau-
jančių miestų, blykčioja saulėj aštrus, neatšimpantis jo kalavijas, ajai,
išpiltas į jūrą metėlių kartumo rūstybės dubuo, perspėja šėlsmas
gamtos stichijų: žmogus pagadino ir nuniokojo žemę.

  Apokaliptiškoj migloj pasileidėlė Babelė rūmuos su savo svita
tebepuotauja, kelia pilnas taures žiedais apmaustytais pirštais:
rubinai, topazai ir deimantai teberasoja krauju. Atvėrę grėsmingus
tamsos nasrus, Slibinas ir Žvėris piktžodžiauja prieš Šviesą. Balta-
sis aukos Avinėli, jau burias minia prie stabo papėdės: nejau ir vėlei
būsi paaukotas?

  Maivosi nepraustaburniai, prosenių žodį prakilnų savo tuštybei
išduoda, neklausia savęs: kas yra grožis, poezija, dvasios ekologija –
kas? Du nuožmūs broliai miglos apsuptame slėny tyčiojas iš visko, kas
kitados buvo šventa, o trečias, jaunėlis kvaišelis, sėdi antai ant akmens
samanoto prie kertamos girios senolės ir nenumaldomai rauda.

  Iš sukrėtimų, iš didžiųjų, man skleidėsi giedantis žodis nei žiedas
tarp dyglių erškėty. Akim išplėstom į žmonijos nelaimes ir žiaurumus
aš žvelgiau nusigandusia siela. O buvau aš su tais, kuriems ne šlovės
trumpalaikės auksinę karūną galingieji uždėjo, tik piktdagių geliantį
vainiką, bet spindėjo labiau už išgrynintą auksą jų mylinčios širdys.

  Raudantys ir besijuokiantys, visi viename laive kaip Titaniko
keleiviai prieš ledkalnio grėsmę ar Nojaus gelbstinčioj arkoj. Ką teks
išmesti ir ką pasiimti – artėjant valandai lemtingai? Tuščios ir
lengvos mylinčio varguolio rankos, o anie, auksu ir pykčiu apsunkę, ar
negrims į dugną, gaila ir jų, gal susipras, kad metas su neturinčiu
pasidalyti?

  O kosminė vėtra, tūžminga kosminė vėtra – atūš ar pralėks ji
pro šalį į nežinios begalybę? Juodoji žvaigždė įniršus, viską ryjanti
ir atkakli juodosios žvaigždės pragarmė gal atsigręžus į žemę, saulės
pliūpsniai ugniniai dar išlygina dermės svarstykles, kas žino – ar
ilgam? Ligi visatos tolimiausių pakraščių pasklinda piktos mūsų
mintys.

  Jei siautės kosminis cunamis, kas pasakys tada, už ko laikytis? –
gal juoksitės, apsvaigę nuo siautulingo šito amžiaus šokio ties niekio
bedugne. Puotaujate puošnūs ir sotūs, o žuvusiųjų andai kraujo dulkės
nuo žemės kyla ir gula jums ant veido, nes visa visatoj neatšaukiamai
susiję, angelas plunksna žvaigždėta būties manuskripte viską užrašo.

  Užantspauduotos paslapties kelintas antspaudas nuplėštas, kelinta
mums išmušė lemties valanda – kas atspės? Neturime tikrųjų pranašų,
o apsimetėliai klaidina, melagingom pranašystėm aiškindami ženklus
slėpiningus, gudri suvedžiotoja būrėja dėsto Taro kortas tarp stabukų,
braižo horoskopų schemas ir šaipos iš naivuolių patiklumo.

  Perspėjantys ženklai ugninėm raidėm užrašyti visuos pasaulio
šventraščiuos: kada išmoksim perskaityt jų šifrus ir kaip atpažinsim
gelbstintį jų kodą, jei mūsų sielų akys taip aptemę? Rypuoja graudžiai
protėvių dvasios žvelgdamos į planetą: vaikai paklydėliai, kol ne vėlu,
atsibuskit, apginkit dejuojančią žemės gyvybę.

  Gal jau septintas trimitas skliautuose aidi? Ne kvapūs smilkalai
iš smilkytuvų kyla virš pagonybės tuščių aukurų, dūmai karšti graužia
žemės vaikų akis, krenta plėnys ir pelenai rūstėjant gyvybės skliautams,
svilinančioje kaitroje džiūsta pražydę alyvmedžiai, vėtroje gęsta ugnis
žibintuvuos, santėmy blyksi liepsnotas angelo kalavijas…

  Žinau: yra Gailestingasis, kuris audras nutildė andai ir saugiai
ėjo ežero paviršium. Sėdėjo Jis prie vakarienės stalo ne su didžiūnais
išdidžiaisiais ir ne su teisuoliais fariziejais, o tarp labiausiai panie-
kintų ir atstumtųjų, su jais dalijosi Jisai aitria pralaimėjimų duona
ir praradimais putojančio vyno taure ligi lemtingos valandos, atne-
šusios vargų  pasauliui Atpirkimo žinią. Todėl tariu nuliūdusiam var-
guoliui: „Nebijoki!“

  2010 rugpjūčio 10–15