literatūros žurnalas

Ineza Juzefa Janonė. findere caelum aratro

2011 m. Nr. 11

Findere caelum aratro (Ovidius) – dangų žagre arti, t. y. daryti tai, kas neįmanoma padaryti.

*

veido bruožai
akys ranka
šešėliuota vieta kaktoje
kūnų sąlytis
meilės saldybėje
jų jungtis
ir nauja visuma
įsprausta
pilkoje kasdienybėje
neaprėpiamas Tu
neatvertas
vis iš naujo per laiką
sutvertas
srūvantis
į gelmes
slėpiningas
nuolat gimdantis
išmintį
gaisrų vėjas jėgingas
suformuotas
naštos per sunkios
greit palūžęs
per ją
ir dėl jos

*

šaknys
kraujo gyslomis
susiraizgė
man po padais
išgiedrėjęs sutemo dangus
nepasotinęs savo atsakymais
r e a l y b ė
kaip ir mudu
tėra
vien trapi
r e g i m y b ė

*

į nebūtį
giliausiai pasinėręs
iš atminties
lig dugno išsinėręs
kuo užimtas šiandien esi
kai pats savęs nebeturi

*

stalą
iš tamsos sandėly
jau po tūkstančio metų
į kiemą išsinešiau
toks nesavas jis čia
lyg numirėlis
sielą gydantis
būtinas
nebūtinasis
mirtingas
nemirtingasis
mes su juo
šiandien
vienas asmuo

*

nuo laukimo
Tavo batai pavargo
ir kiti apdarai
n e g y v e n d a m a s
gal
ir
Tu
p a v a r g s t i ?

*

Jėzau
Judėjoje
Lozorių
iš mirties guolio
prikėlei
Jo neprikėlei
girdėjo Jisai ausimis
žiūrėjo akim
ir suprato širdim
buvome jau nebe du
vienas kūnas
ir kraujas
tekėjo
viennyčio arterijom
perskėlei mudu perpus
tarsi pliauską
kirviu išgaląstu
ant trinkos
Šėtonas su Kristumi grumiasi
viduj ištuštėjusiam
vienatvės sumaitotoj sąmonėj
aukojamos juodosios mišios
keliamos orgijos
grumtynėse nugalėjusiam
atsiduodu kaip šliundra
neturiu ko prarasti
viskas jau prarasta
tikėjimas grumiasi su netikėjimu
Tavęs neprikėlė
Tavęs neprikėlė
pro šalį praėjo
nuėjo

*

akmenį plaukti ežere mokau
jisai spyriojasi nepasiduoda
į dugną grimzta
grimzta į dugną
veltui o veltui
koserę plėšau
kad susiimtų
mes nesusišnekam
tuščia ant dūšios
ant dūšios tuščia
akmuo ant dugno
gurklį papūtęs
kojas pastatęs
guli ir šaiposi
per dantį traukia
mane nenuovoką
aš nusiplūkusi
mudu skirtingi
skirtingi mudu
kaip giminiuotis
akmuo ant dugno
po kojom painiojas
iš kojų verčia
bet nenuspirsi

*

rugiapjūtė
sėjėjas
savo gedulą lydi
į kapą

aklinai užsidarom duris
kad širdin neįslinktų
ta rudenė tyla
tas virtimas
į nieką

lieka plėnys
vėjo gūsio nešiojamos plėnys

žmogų lydi stebuklo idėja

ir sėjėjas
iš naujo sėja

rugsėjis

Ramūnas Klimas. Šiluma

2022 m. Nr. 12 / Net jei ir nebūtų liūdnos progos – dvidešimtųjų mirties metinių – Ramūno Klimo (1945.VII.22–2002.XII.22) kūrybą verta ir norisi prisiminti. Novelė „Šiluma“ – viena pirmųjų, rašyta studijų metais ir 1967 m. paskelbta…

Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma

2022 m. Nr. 12 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos – Elenos Karnauskaitės „Atvirukai iš kurorto“ ir Nerijaus Cibulsko „Epoché“.

Lina Buividavičiūtė. Praeitį ir dabartį sujungianti alyvmedžio šakelė varno snape

2022 m. Nr. 12 / Birutė Grašytė-Black. Sumokėjau alyvmedžio lapais. – [PK]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 63 p. Viršelyje panaudota Gabrielės Vingraitės iliustracija.

Martynas Pumputis. Kelialapis į audringą praeities jūrą

2022 m. Nr. 12 / Greta Ambrazaitė. Adela. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 88 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Išvari Prema (Ieva Gudmonaitė). Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12 / valandom švelniai riksmas kapsėjo,
sniego gelmės jį glaudė giliai
įrėmindamos neryškų vežimėlio reljefą

Charles Bukowski. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Charlesas Bukowskis – vienas žinomiausių ir kontroversiškiausių XX a. JAV rašytojų, susilaukęs galybės pasekėjų ir mėgdžiotojų, puikiai jau žinomas ir Lietuvos skaitytojams.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12 / samanos sapnas
kuo greičiau atsitiesti
po žmogaus žingsnių

Vladas Braziūnas. Šešios giesmės Pranciškaus šešiakojei

2022 m. Nr. 12 / Valanda apleistoji rasos
vakare kaip Golgotos rūsiuos
kaip kare tarp Maskvos ir Rusio

Jurgis Kunčinas. (Ne)gyvenimo užrašai: 2001–2002 m. fragmentai

2022 m. Nr. 12 / Jurgis Kunčinas (1947–2002) buvo ne tik talentingas prozininkas, puikus poetas ir profesionalus vertėjas. Daugiau nei keturis dešimtmečius jis rašė ir dienoraštį – savęs ir pasaulio stebėtojo užrašus. Jame fiksuojama kasdienybė…

Marius Burokas. Didžiulis, tamsus priartėdavo

2022 m. Nr. 12 / Iš karto už Švenčionių kelias susiaurėja ir neria į niūrų eglyną. Duobėtas, vingiuotas kelias – vis pamirštu, kad keliai mano krašte įnoringi, o jų tiesėjai – tingūs. Iš eglynų ir miškelių išnyri…

Vytautas Martinkus. Išaugti studentiški džinsai, arba Prie tyliojo modernizmo slenksčio

2022 m. Nr. 12 / Visada verta dar sykį perskaityti vieną ar kitą rašytoją ir pagalvoti apie jo kelią į literatūrą. Skaitydamas iš naujo atpažįsti tai, ką anksčiau vertinai jo knygose, surandi, ko pirmu kartu neužtikai…

Vytautas V. Landsbergis. Trupinėliai nuo Jono stalo

2022 m. Nr. 12 / Jonas dažnai pusiau juokais pasakydavo rimtus dalykus – ne visad iš karto galėjai suprast, bet jausdavai, kad šmaikščiame pasakyme yra ir kažkas labai rimta, esmiška. Vienas tokių išliko atminty apie Lietuvos himną…