Vytautas Landsbergis. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 10
Tartum eilėraštukas, 1958
Tyliai blyškios mintys laša,
pamažėle dieną neša.
Verkia baltas lango veidas,
mirksta, trupa tinko žaizdos.
Lyja nelinksma diena,
sunkiasi keista daina.
Slenka, plaukia, mintys laša,
pamažėle laiką neša.
Sonetas apie šviesią ateitį
Galbūt aš būsiu sapropelis
į ėdalą maišytinas,
o gal – tik pilkas miško smėlis
tarp išvietės ir plytinės.
Liūdnai vakarė karvė baubia
į nugenėtą kryžių.
Aš neišeisiu iš pasaulio
ir niekad nesugrįšiu
todėl, kad neturėjau Dievo,
kurs vieną mano mintį
galėtų, nuobodumo dėlei,
žvaigždutėj pasodinti,
kur Paukščių Tako kiaukutėliai
pro sapropelį spindi.
1970
Vilniuje lijo
Kartą
prie Aušros vartų
murzinoj gatvelėj
seni namai sumanė kreivą liniją
ir ten
į sienos kampą kamšėsi
mažytis
mėlynas šunytis
Lijo
nebijo niekas jo
pabrukęs uodegą
pravėręs burną
kreivom kojytėm įsibedęs į šaligatvį
juokingai mynėsi gilyn
mažyn
ir liko tik
plonyn
sudilęs popieriaus lakštelis
užtiškus
rašalo dėmė
Vilniuje
žemėtą
dieną šleivą lyjamą
nė nesuinkštęs
į purviną geltoną sieną
amžinai
įkaltas votas
amžinai Madonai
paskutinio
karaliavusio lietuvio
žmonai
1972–1973
Už dangaus
kai dingstam
už dangaus mūsų mintys visų susitinka
gal
žaidžia žvaigždę
gal
krinta
snaigėm atgal iš dangaus.
kai dingstam
nebūna nieko ypatinga už dangaus
gal
tiktai paskiau
nedaug
pasninga.
1974
Hommage
Išeitum patį vasaros vidudienį
į mėlynakę tylą
kai oras žemėj lapo nepajudina
jokių minčių nekyla
bebūti nebebūtina –
ir ten kur spengia vakuume apakus menkė
staiga išgirstum Binkio macną bylą
ir iškilmingai mąstant Putiną.
1972–1973
Laukimas
Dabar apie žmogų, kuris nieko nelaukia.
Ko tu lauki, tėte? – kažkas paklausė.
Ko tu lauki labiausiai?
Sausis. Vasaris. Kovas. Vasaris. Gegužė. Sausis.
Balandis ant palangės.
Juokai.
Jis nemoka jums atsakyti, vaikai.
Jis neva dirba, o laikas virpa,
spengia pro šalį sustojęs.
Laukti? Jinai pati pro kojas
ateis, kuri neklausia.
1973
Nauja sielianka Auszra
A. Strazdui
šnekasi
žydinti teka iš kapo dangus
tavo bus
gėreli
meilė begailė tapo
lieja skliautus
vajė
kokia ryto šviesa ateina
per sumintų kapus
žydrą
rita senelė gaidą
į tapus
1974–1980
Šventoji
nurimo žemė jau
po rudenėjančiu dangum
dar likęs
arimo grumstuose ko gyvo
pykęs pempių riksmas
jauną
ant apverstos velėnos vėjas
varputį pučia
po dangum
nuo jūros
kur sūrios bangos žydi kaip arimo
pikta žolė
skalauna
1976 08–10
Žinojo
tie gal
kurie už upės naktį miega
rasų darže
žinojo kam čia
kas prasimanė medžio kančią
kalnelį sūrų ten
ar čia
žvaigždelių sniegą
Nemune
1978 05 04
Rodyklė prie Šnėriškių
Nuo vieškelio
ties kryžium
smėlio keleliu
ir tuo taku pro sausą ąžuolą
į Nemuną pusantro šimto
gan pavargusiojo žingsnių
kur vortinklis
tarp kadagių
nubertas rūko vėriniu vos vos
alsuoja
ten vieta.
Sustojęs jau sustok
ir ačiū
tark.
Labiau nebesugrįši.
1978 08
Klajojantys muzikantai
Cantabile. Marcato. Cantabile
Iš pievų brolių už miškų
iš nelankytų tolių
mes turim begalę dainų
žaidimų smuiko moko mus
žiogų gėlių dangus.
Žili keliai su mum keliauja
saulė raudono okeano
žydinčio geismo rankom ganom
gyslų išrangomus garsus…
Nežino niekas ko nežinom
o vėjo stygose graži man
iš paskutinės knygos
mylėti meilę moko mus
žvaigždžių dangus.
1978
Spalvos
rudenį tamsėja
ežerai
mintys
ypač kada saulė
toks
tada gilus bedugnės violetas
ežere ir vėjo
šakose
sidabro dairosi netyčia kas
galbūt senyvas
žvilgsnis
prasispindi
1978–1979
Kaip rūkas
Kaip rūkas ėmė ir
susmilko
laužas gegužės prie jo
sutikdavome aušrą Vingy prie Neries
tai neprailgdavo
kai krūmuos įsikūrusi nerūpestingai pajuokauti
juoktisuokti
kažką iš mūs į ausį mokė devynbalsė:
Jurgi Jurgi
tu kitur gi!
1981