Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 3

Priešbiografinis

Už kelių šimtų žingsnių,
Laužo liepsnų pagražinti,
Plaikstos žmonių siluetai,
Teška balsai ir juokas.

Kol nepatenku į jų šviesos ratą –
Nesu vienas iš jų,

Todėl teisingiausia būtų
Laikinai mane priskaičiuoti
Prie byrančių kankorėžių,
Pušų girgždesio,

Juodų, debesiškų viršūnių,
Dūsaujančių ir aimanuojančių
Dėl iš aukštybių
Beveik jau įžiūrimos
Mano ateities:

Didmiesčio mėsmalė,
Lėtinis
Pasaulio nepakankamumas,

Atostogų nuo gyvenimo mane
Retsykiais išsivedančios narkozės…

Turbūt protingiausia būtų niekur
Niekada iš čia neišeiti –
Net nepradėti savos biografijos –

Amžiams likt priskaičiuotam
Prie tamsiamėgių krūmynų,
Pilnų atsargių krebždesių,

Vėjūkščių, ropojančių
Lėtai šiurpstančia mėnulio nugara,
Drungnų žemės syvų,
Lėtai kylančių medžių kamienais.

Namai dar labai toli,
Mama dar labai jauna,
Nelaukianti dar, nenujaučianti manęs,
Nežinanti mano vardo –

Vakarienė dviem,
Vakarienė dviem – stebiu ją iš savo tamsos
Dengiančią stalą apšviestam kambary,
Prakvipusiam nendrėm ir žemuogėm,
Šviežiai pervilkta patalyne, sekmadieniais,

Batais, prikimštais laikraščių,
Laikrodžiais, prikimštais gegučių,
Ramiu džiaugsmu, šviesiu liūdesiu –

Viskuo, kas paruošta beribei
Besvorei mano vaikystei,

Viskuo, kas tuojau ir plūstels,
Jei tik išdrįsiu dabar
Pabelsti į langą iš tamsiosios,
Iš aplytosios jo pusės…

Sėdžiu juodoj miško tankmėj
Vos už kelių šimtų žingsnių
Nuo savo gyvenimo,
Sulenktą smilių pakėlęs
Barbent į aplytą ateitį –

Krūpčioja per miegus paukščiai,
Jau nuplakti vėjo,
Jau nusibrozdinę sparnus į dangų,
Purto galvas liūdnos
Miško mergaitės, dar tik boluojančios dėmėmis –
Dar tik besisupančios tyliai ant medžių šakų –

Akimirka
Prieš imant staiga ir išnyrant
Iš nakties šnaresių,
Paukščių, vėjūkščių, savęs,

Akimirka prieš paliekant
Šitą tankų ir tirštą buvimą –
Priešbiografinį laiką, praleistą
Šviesos kaimynystėje…

Gerai būtų suspėt
Bent trumpam priskaičiuoti save
Prie laimingų,

Kol dar neįžengiau į šviesos ratą –

Kol dar mėnulis – labiau negu žemė,
O žvaigždės – arčiau nei namai.

 

Orientavimasis pagal žvaigždes

Vaikystė – tuo ji ir vaikystė –
Pilna pati savęs ir vėjo,
Stebuklų, galimybių klysti,
Kol dar iš darbo neparėjo

Tėvai, esi pasauly vienas,
Todėl vaizdai vaizduotėj pinas –
Miškai keroja kiaurai sienas,
Grindis siūbuoja vandenynas,

Juodmargiais lapais šlama knygos,
Byloja net ir neskaitytos
Apie laikus, kuriuos užsnigo,
Apie žvaigždes, kurios įkrito

Giliai tavin ir ten rusena,
Ugnim šventąja, žvilgsniais fėjų,
Žaltvykslės blyksi, tavo venom
Klajoja laivas Odisėjo,

O iš viršaus dvaselės žiūri,
O po žeme vis varpas plakas,
Myluoja vėjas baltą burę,
Matuoja kojos Paukščių Taką –

Ir tai tikriau už šią tikrovę –
Trikampį rūgpienio pakelį,
Guminį kamuolį po lova,
Skubom išasfaltuotą kelią

Į šviesų primestą rytojų
Kryptim, kurią paminklai rodo,
Už „Tenkešą“, kurį kartoja,
Už „Laiką“ tuščią ir nuobodų,

Minias, žinias ir žadintuvą,
Mokyklos žviegiantį skambutį,
Deficitus, kovas už būvį,
Sausai numelioruotą būtį,

Kurioj nesutelpa vaikystė,
Kur Dievo niekada nebuvo –
Tad skrisk, kol sugebi paskristi,
Aukščiau stogų ir naikintuvų,

Viršum pušynų ir žvaigždynų,
Kur laukia laivas Odisėjo…

Žinai, nors net mama nežino,
Iš kur į čia esi atėjęs.

 

Visai kitur

Žanetai

Brangus buvo tavo šypsnys
Vien akimis ir lūpų kampučiais,
Pigūs buvo tavo batukai –
Per lengvi lapkričio gūsiams,
Ridenantiems grindiniu
Aštrias sniego kruopas, paukščius,
Tamsos gniutulus…

Stovėjom ties ugniaspalvėm afišom,
Mėgindami jų šviesoje
Suskaičiuot savo pinigus,
Vildamiesi paversti juos bilietais
Į „Užburtąją fleitą“…

O bendrabuty mūsų
Laukė kompanija,
Iki pažastų įsibridusi į degtinę,
Tekančią vietoje laiko,
O knygose smygsojo
Puslapių skirtukai,
Tarsi peiliai herojų krūtinėse,

O stotelėse, atlapotom durim,
Stoviniavo troleibusai,
Siūlantys pavėžėti velniop…

Slogus buvo lapkritis,
Juokingas buvo apsisprendimas
Tiesiog moti į viską ir,
Susikibus už rankų,
Eiti visai kitur.

Jau ketvirtį amžiaus žingsniuojam
Tolyn nuo afišų, bendrabučio,

Lenkdami troleibusus, paukščius
Ir lapkričius,

Nuo šiapus toldami,
Nuo anapus –

Vis dar susikibę už rankų
Ir vis dar – kitur.

Visai visai kitur.

 

Šviesos g. 11-5

Sumažėję,
Neįprastai tylūs,
Tačiau vis dar – tikrieji namai.

Vis dar – vaikystės sapnų gaudyklė,
Vienintelė žinanti,
Kuo mano tikrovė skiriasi
Nuo žmonių tikrovės.

Jų dulkėse –
Kadų kadės suvalgytų
Plotkelių trupiniai,

Jų languose –
Seniai nebedėvimi
Manieji atspindžiai
Išaugtiniai,

Jų prieblandoj –
Andai išblėsusios
Gimtadienių ir Vėlinių
Žvakelių ugnys…

Neatpažįstu
Tik šito liūdesio –
Šito noro prašyt atleidimo,

Tarsi būčiau iš čia
Išleidęs ganytis
Kamuolinių debesų tuntus,
Po dangų pasklidusius,

Nesuskaičiuojamas
Akmenų kaimenes,
Po platybes laukų
Išsibarsčiusias –

Ir ką tik prisipažinęs,

Kad niekada neįstengsiu
Pargint jų visų
Namo.