Tomas Arūnas Rudokas. Arčiau rudens. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 10
SOS
O kaip nuramint savo sielą?
Kaip jūrą ar audrą – kartu?
Kodėl sielos bangos pašėlo?
Pašėlai, undine, ir tu!
Audroj pavirtai sirena –
O taip man gražiai dainavai!
Kažkas nuskandino mane,
Taip skęsta piratų laivai…
Undine, aš klausiu: kodėl
Pirato žmona pavirtai?!
Ir bangos vėl sieloje šėls,
Tik niekad negrįš tie laivai…
2009. V. 7
Meilė niekada nesibaigia
Meilė niekada nesibaigia,
Meilė nesibaigia niekada!
Meilė nugalėjo laiką –
Tik todėl dar gyva planeta!
Ogi tu kas esi
Šiam žvaigždžių spindesy?
Tik dulkelė
Be vėjo ir kelio!
Štai todėl tu ir stovi kampe
Be jokių skiriamųjų ženklų.
Bet žinok: pažymėjo tave,
Kad keliautum su Vėju kartu!
2009. V. 9
Nimfai nuo satyro
Nemaišyk medaus su šūdu –
Gerbk bites, bet ne muses!
Ir nebūk kaip šiknius Judas –
Neišduok, prašau, manęs!
Aš miške rašau šį laišką,
Kad nešiktume miške,
Kur dievai po pievas vaikšto,
Nes dangus yra ir čia!
2009. V. 10
Galvoti apie giedrą
Giedra galva galvoti apie giedrą,
Kad neprišauktum debesų!
Paukštukai čiulba, angeliukai gieda…
Ir tu esi. Ir aš esu.
Ir tu esi dangaus žydrynėj –
Graži, bet tolima žvaigždė…
Kažkas danguj žvaigždes nuskynė,
Užtat jos žemėje žydės…
2009. V. 15
Puolęs angelas
Puolęs angelas saugo puolusius angelus –
Jis grotas išlaužia ir išdaužia langus jis.
Ar gerai, kad yra angelai?!
Aš sapnuoju, kad viskas gerai…
Betgi kas aš esu?! Skruzdėlė.
Skruzdėlė, ta rudoji, tačiau
Vis aš klausiu savęs: o kodėl
Piramidę danguj pastačiau?
2009. V. 20
Apie Mobį Diką
Tėvo atminimui
Tėvo upė – Lėvuo,
Mano upė – Neris!
Gal kitaip jos banguos,
Bet banginis praris…
Jau prarijo tave
Ir visai ne sapne!
Tu dabar gyveni
Ar Lėvens vandeny,
Ar banginio pilve?!
O galbūt – danguje?..
Betgi kam tas dangus –
Nei Neries, nei Lėvens…
Paukščių takas – platus,
Jis likimą nulems…
Neliūdėk, Tėvužėl, danguje –
Susitiksim banginio pilve!
Ir išgersim gruziniško vyno
Tam pilve kaip bare to banginio,
Kurs prarijo ir mus, ir tėvynę…
2009. V. 25
Aš kadaise buvau pragare
Aš kadaise buvau pragare,
Man skaudėjo labai visada,
Net atrodė, kad skausmo nėra,
Nes to skausmo pilna visata!
Bet išgrūdo mane iš peklos,
Nes už velnią baisesnis buvau…
Kas man rojuje lovą paklos?
Apie tai net sapnuoti bijau.
Ir nelaukia manęs skaistykla,
Nes kadaise buvau pragare…
Bet žinau: man žmona – tik tyla,
O meilužė – girta gitara…
2009. V. 26
Marti Morita
Į mirtį jis žiūrėjo kaip į marčią,
Kuri jam svetima, tačiau – arti!
O kaip žiūrėt į lemtį karčią,
Kurią kaip vodką reik praryt?!
O gal mirtis ir ne karti,
Tai gal neverta pasikart?
Bet jei mirtis yra marti,
Gal vienąkart reik susitart?!
Tai ką daryti, ką daryti –
Gyventi su mirtim kartu?!
Neatsiklausęs tos marčios Moritos
Išgėrė vodką iki dugno rytą
Ir trenkė jai galvon batu!
2009. V. 29