Gytis Norvilas. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 12
rentgeno nuotrauka
…esu ištrenktas kaip norvilas…
esu tylėtojas tyla galiu užmušti triušį
esu angelų medžiotojas labai gardūs džiovinti
prie vienatvės ir nuovargio
esu mirusiųjų tautybės turintis gyvųjų pilietybę
esu tik laikinai einantis žmogaus pareigas iki pareikalavimo
esu veršelių priėmėjas vyšnių sodintojas
esu asocialus pagal horoskopą
pusiau žmogus pusiau dviratis
dviratžmogis su dviem stipinuotom pilnatim ir galva, besiraitančiu
tepaluotu botagu tarp kojų – vis rečiau besiekiu žemę
esu tik vienas už dviejų šešėlių kainą
esu užšalęs lietvamzdis stogų tvindytojas
esu lauželių kūrentojas save deginantis
kur mano rankos ir kojos širdis ir švelnumas?
esu rūgpienio paviršius skersas pigmėjas su džinsais
pelėsio violetas kūčių valetas
pasibaidęs arklys sukantis ratus vazono manieže
aplink žydinčią bulvę
o dabar esu nekviestas svečias tavo lūpose. dabar žiodysiu tave,
glostysiu, vaideliosiu tavo lūpas, švelnus tau būsiu
n e b ū s i u
trumpieji sujungimai
(kaulų metimai)
…prašau suprasti, kad kai kur turiu eiti vienas…
iš kino filmo „Meilėje ir kare“
rudens geometrija
(vieneriukė)
gervės suka ratus
formuodamos trikampį
–
tame kampe šilčiausia
girios ir pagirios
(dvejukė)
gėralo gurkšnis šlapinuos savo
jaučiu kaip kalas barzda šešėliui burnon prisisiurbęs
pariestos kojos – visas pasaulis po barokine arka
ragai užgriūva mišku
(trejukė)
karstinėj karvės
smegduobėj
– aiškiausiai regėjau –
vešliausios ganyklos
žaibas kerta ragą archaro*
ant jo nutūpęs
raudonas drugys
šliaužia įsiręžusios sraigės
šaligatvio skersvėjis
– kiek vienuolynų!
* Avinas, paplitęs Pamyre; ragų ilgis iki 190 cm., jų tarpugalis iki 150 cm.
ornitologijos
(ketveriukė)
sveiki gyvi! žalvariniai rudens
sveiki gyvi! ryto berželiai
– –
klykė pempė įkypoj saulėj
sveiki negyvi!
sveiki negyvi! – – neūžaugos jūs
klykė iš paskos neūžaugos –
šliaužianti naktis kurkė naktį ujantis lėlys
ežero paviršiai arba pavasario nuogybės
(penkiukė)
šnopuoju į vandenį mane stebina
pūsteliu maurus į vakarus labai maži dalykai
– raibuliais išsivaikšto veidas – itin nematomi
– – – – – – kai
lipa ir lipa
lytis ant lyties
kilimo verpetuose miško atspindyje
vyras ir moteris – daugiau gyvybės
žalčiai plaukiantys ežeru nei jame pačiame
pavasaris Ulro žemėje
(vieneriukė)
visur kiaurymės
–
vyšnių žiedai kyo
senatvė. dūlėjimas
(dvejukė)
vietoj plaučių įdėjo išsprūsta stambus pinigas
du duonos kepalus iš rankų –
– vis labiau iškvėpiu, nei įkvėpiu nebesilenkia pakelt
pokalbis telefonu
(trejukė)
– kaip jauties?
– padoriai
– kvėpuoji?
– ne
– tai gal po vandeniu?
– jau nebe
berniuko tardymai. ir štai, išdavystė…
– kodėl suvelti tavo plaukai?
– pasaulis suveltas, kraujuoti molio laukai
– kodėl trigubu dugnu mašinos, lagaminai, tiesos?
– į anapus reikia pernešt kontrabandą, gličios laiko mėsos – – –
– kodėl aš ničnieko nesuprantu?
– pragaras ir rojus sujungti vamzdžiu
– tai kodėl šaukiu, dar klausi? atsuk, debile, ausį.
ãtsako, dievo perlaidos nelaukiu, vaiko juokas
jau pats savaime aidas aidas – – –
– o kodėl lūpas išrietęs liūdesys?
– todėl kad sapnui žiūri į dantis,
o aš stoviu ant galvos kojomis aukštyn!