literatūros žurnalas

Donaldas Kajokas. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 4

Malonumėlis

Eilėraščiai – naje, koks čia darbas!
Gintautas Dabrišius

 

1

vis rašai ir rašai sako
bitininkas dabrišius
užklupęs mane
prie rašomojo stalo
atseit – o kada darbą
dirbsi?
žinai jei dar ir darbą
dirbčiau
savo bitėms laiko
pristigčiau
labai
labai

 

2

vis dirbi ir dirbi
sako žmona
pravėrusi mano
kambario duris
atseit – o kada gi
ilsėsies?
žinai jeigu dar
ir ilsėčiaus
ir jėgų ne vien laiko
pristigčiau
labai
labai

 

3

vis grožies ir grožies
manimi sako
vienišas mėnuo
kurs upėj
atseit – o kada gi
gyvensi?
žinai jeigu dar
ir gyvenčiau
būtų visiškas
perviršis, malonumėlis
nepakelčiau tiek
brisčiau į upę toks
labai
labai li bo

 

 

Kalvarija, kur visko tik tiek, kad net

 

tušti sūkurėliai plaukia
tuščia upe
bet vienas stabteli, laukia…
išplaukusia akim įkypa
pamerkia gal šiaip tik ir plaukia
tvaskus tuštuliukas ir plaukia
toliau
šešupe

 

 

Nepavergtas vergas baisiausias

 

vakaras kai pašaukė mane
labai gražiu vardu
tačiau
ne mano
užtat
toli
pro parnidžio pro
kopą vogčiomis
mažutė šventė širdyje
jau migdantis
ne, šventė ne todėl
kad pašaukė
labai labai gražiu
vardu
tiesiog – kad vakaras
kad vos ne vos
kad
į galerą

 

 

Buvo, tik nepamenu, kurią vasarą

 

mėnulis pilnėjantis
vėjas vakarų
koks ten vėjas – vėjūkštis
iš tų gerų
jį ir šiandien
iš tūkstančio šuorų atskirčiau
(ir tada
aš pravirkau
kad – suvisam –
atvirkčiau)

 

Nepažįstamoji

ilgai ji beldės kol tie vartai prasivėrė ir dangaus kareivija
širdingai nusilenkus palydėjo viešnią į edeno pievas
ir palengva ore ištirpo – anei žvilgsnio įremto į ją
ir pirmąkart jai buvo leista belstis tokioje vienumoje
kur niekas niekas nebetrukdė dievaži joks dievas

 

Svetimšalis

drumstas ledokšni reino
pakrantėje
man visai nesvarbu
nei kodėl tu nei kas tu
bet vis tiek tave
suprantu
tiktai kalbos tavo
nemoku
o ir užsienio beveik jokios
nemoku, žinai
man ir savos, tos vienintelės,
sykiais per daug

 

*

ne, nebijau nelaukiu bet vis tiek
kai mano kambario duris praversi
ir paprašysi ar jėga priversi –
ramybės tau, mirtie

 

Šiek tiek iš gyvenimo

virš žydinčio karklo
sapnavosi paukščiai
trys didelės grįžti
pavargusios gervės
antroji sapnavos
trečiajai
trečioji pirmajai tik ši –
nė vienai
užtat
o gyvenime mano
taip
ryškiai

 

*

toli toli užmiršusi pasaulį
vieniša stovėjo
tvirtai atmintinai stovėjo
lyg tenai
ryčiausiam žemės pakrašty
kur skliautų nėr nei vėjų
ir snaigės krito
tiesiai
ant altoriaus
statmenai

Donaldas Kajokas: „Jeigu žmogus labai nori – visur gali būti laisvas“

2023 m. Nr. 5–6 / Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, rašytoją Donaldą Kajoką kalbina Neringa Butnoriūtė / Birželio 13 d. Donaldui Kajokui sukanka 70 metų. Planuodama jubiliejinį pokalbį, įsivaizdavau, kad susitiksime „Pas našlę“.

Donaldas Kajokas. Leistinas privatumas. Dienoraščio fragmentai. 1986

2022 m. Nr. 5–6 / Vienišas esi dar ir todėl, kad jauti, koks gyvenimas erdvus ir tobulas, o kiti to nežino ir net nenori sužinoti. Tada pradedi dvejintis, kentėti, kad kiti kenčia. Bet ir užjausti jų negali.

Viktorija Daujotytė. Romano radimasis iš poezijos; arba iš dieviško dykinėjimo

2021 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Skudurėlių šventė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 293 p.

Gintaras Bleizgys. Bokso kriaušių šventumas, arba Kryžkelėse su Donaldu Kajoku

2021 03 31 / Kai išėjo „Drabužėliais baltais“ buvau jau antrakursis ir mano gyvenimas jau buvo nesugrąžinamai persikėlęs į Vilnių, persikeitęs. Mokyklos nerimai ir atsiskyrimas nuo artimųjų bei to, kas įprasta, rimo, atsirado nauji įpratimai ir džiaugsmai.

Donaldas Kajokas. Apie vieną, bet tris Kęstučius

2020 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas (1964 02 24–2020 02 16) / Vasario 16-ąją mus paliko Kęstutis Navakas. Gal savaitę prieš mirtį skambinau jam, į tradicinį: „Na, kaip gyveni?“ silpnu balsu atsakė: „Jau negyvenu, tik laukiu…“

Donaldas Kajokas. Cirkas

2019 m. Nr. 1 / Stengdamasis kuo labiau nuvarginti kūną, kad naktį panirtų į gilų, be vaizdinių miegą, Gabrielius kiauras dienas sukdavo ratus po miestelį ir jo apylinkes. Sykį, patraukęs į paežerę…

Elžbieta Banytė. Poezija, kad ir kas ji būtų

2017 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Poezija, o gal ne ji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 494 psl.

Ramutė Dragenytė. Poezijos perviršis

2015 m. Nr. 7 / Donaldas Kajokas. Apie vandenis, medžius ir vėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 152 p.

Donaldas Kajokas: „Šviesos greitis šiek tiek didesnis už tamsos“

2015 m. Nr. 4 / Poetas Donaldas Kajokas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Ką čia gudraus dar išgalvosi, tiesiog reikia dirbti savo darbą, vykdyti savo skirtį. Tiesa, pirmiausia privalu jį rasti, tą vien tau skirtą darbą, o tada jau daryti tai, ką moki geriausiai.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Donaldas Kajokas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 3 / drakono žingsneliais
   minkštais nedrąsiais
žinau kad ateina
   nežinau kas įeis

Viktorija Daujotytė. Kas be ko – romanas

2012 m. Nr. 11 / Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. – Vilnius: Tyto alba, 2012.