literatūros žurnalas

Jonas Juškaitis. Nusigandusi širdis

2011 m. Nr. 8–9

*

 

Dievas sielą, sužeistą lig kraujo,
Gailestingas gydo be randų.
Jo tyloj gyvent lyg saulės saują
Žmonėse save susirandu.

Kiek dienos į žiemą – susimato
Rytas tik su vakaru greta
Mano vieno veido silueto…
Rudenie, o rudenie, greita

Bėga žemė iš po kojų, ima
Bėgt žiedai, iš jos nusipiną.
Bėga savo didelio buvimo
Kiekviena žolelė kupina.

Žemė bėga, svarbūs ar nesvarbūs
Žmonės, bėga žemė. Negaliu…
Dievas mūsų rankom savo darbus
Daro ir su meile skaudulių.

 2011

 

       *

 

Prieš pat mirdama,
Rodeis vis kita
Jauna gražuma:
Dar nesutikta…

Man aplink miegus,
Kai sapnuojies tu,
Viesulas baugus
Vasaros naktų.

Lūžtant nubundu –
Tiesiai iš akies
Su žmonių skundu
Saulė patekės.

Ir karšta kakta
Gąsdina – keliuos:
Žemė nuplakta
Žaibo spinduliuos.

Šiurpins – nuvaliau
Langą: tu mane
Nuo to kuo toliau
Saugojai sapne.

2010

 

       *

 

Kad žemėje menką
Nors varną regėtum, bet nieko.
Lyg visko užtenka
Ir laukia tik pirmojo sniego.

Vien stagaras vysta
Virš kurmiarausio, lyg į plynę
Juoda karalystė
Po juo atsivėrus purvyne.

Ir kumpso kaip stiebas
Be burės, kur gal prisiminę
Bus tie, kam vilties bus
Tamsybę praplaukt požeminę.

Pirmoji ties langu,
Pro kur horizontai pabjūra,
Ir snaigė per dangų
Krypuoja lyg laivas per jūrą.

Lyg paskui ją sniego
Tik laukia tylybė suvytus,
Negirdi nieks nieko,
Nes nieko nėra ko klausytis.

2010

 

       *

 

Toli perkūnija girdėtis.
Vėjeliuos žybčioja žaibai.
Juos tu, mergaite, lyg erškėtis,
Plaukuos kaip kaspinus graibai.

Ir ateini iš miesto suodžių,
Ir nueini – ir kas man, tau?
Tave girdžiu, tave užuodžiu,
Tave žaibavime matau.

Užges patamsiuose žaibai tie…
Tyliu, bet lyg tolyn šaukiu.
Taip man pasaulis, tu mergaite,
Kaip tu, išnyksta iš akių.

Ir prie krūtinės nusileido,
Erškėčiui neužmigt skaudžiau
Joje, blakstienos taip nuo veido,
Lyg tavo balsą nužudžiau.

Žaibų gaisai garsais sukritę
Ir nusiritę pamaži.
Mergaite, primenanti bitę,
Nugrimst į žiedą panaši.

Man tokią, kitą, saulė sėmė:
Vėjeliai pūtė nuo laukų,
Abudu, rankom susiėmę,
Mes ėjom be žilų plaukų…

2010

 

       *

 

Bet Vytauto nieks karsto neparodė
Ir Donelaičio veido, ir tėra
Vasario akto nuorašas, ir žodį
Po žodžio rinkta… Bet kalba tikra.

Bet kalba sukrečiantis nebuvimas:
Nematę, prisikėlimu tikiu
Prieš giltines tautų – žvelgt, sunerimus
Akims, iš pat istorijos akių.

Bet lyg sukilime sulaiko amą,
Sudužus bangai, keliasi staiga
Kita – bet partizanų žingsniai šlama
Lig paskutinės kulkos vėl banga.

Bet… štai – kad su savim pats sugyventum:
Nors draskos korumpuota prigimtis
Ir kaip Laokoonas su gyvatėm, –
Valgius tėvams, vaikams atšips dantis!

O neaiškioji ateitie… jautiesi
Lyg dar birželyj tarp nakties tamsų
Pabėgėlis užsidangstyt jau šviesai,
Nes nežinai, nuo ko kitam šviesu.

Siūbuoja žemei kaip lopšys, kur spardeis,
Ir žmonija, ir urzgia jai angis,
Su septyniais kitokių milijardais
Atspindus pinigų spalvos akis.

Aš laukiau… laukiau laukiau ir – sulaukiau:
Ne to, ko būtų ir sulaukt baisu,
O begales to pačio veido kaukių
Vis vien į karą su visais visų.

Bet karstą, veidą, nuorašą pro tikslą
Mačiau, visa kalba man, lyg vienų
Vienam, kaip kiekvienam, kalbėt, kas tikra.
Aš išlikau ir liudyt gyvenu.

2011

 

       *

 

Ką daryti? Jėzau, Marija! –
Parašei sau, radau po mirties…
Gelbėk, tą gelbėk nuriję
Buvom: kas daugiau priartės?

Vis, širdie, užsimiršus, širdie, vis
Rytoj, rytoj, o nepakis:
Dievo mirtyje gyvena Dievas
Permirkęs krauju prieš akis.

Skirtumus nuo veidų nutrynę,
Trūkumai prisiglaus šalia.
Savo spindulius per krūtinę
Saulė smeigė ir smeigė strėle.

Dar diena, dar naktis laimingai…
Bitės akys žiedų ąžuole.
Ką daryt, kai, kur žvelk, aplinkui
Mūsų liūdesiu liūdi žolė.

Dirbom kaip širdis: ir šviesai
Dieną, ir naktį: tamsa nekalta.
Savo darbu melsdamiesi,
Dirbome savo malda.

Jėzau, Marija! Tik laiko eita…
Taip išbuvom, taip malone
Tą įdėjo į tavo veidą,
O tavo veidą taip į mane.

2010

 

       *

 

Baltas laivas plaukė… Ne tiek laisvės,
Kiek laisvi. Kasdien gražesnės jūs,
Dienos tolimos. Ir baltas laivas
Plaukiant su nelaime pasijus.

Kas istorijoj už laisvę žūna,
Net nežinomi, krauju savu
Mindaugo karališkai karūną
Deda ant visų kartų galvų.

Baltas laivas kryžium kapinyne…
Kaip žemės drebėjimo vaizde,
Kam graži pro ašaras tėvynė
Šviečia kraujo didele žvaigžde.

Jos šviesoj, senoj kaip mėnesiena,
Laikas, tartum taikinį stiklai,
Iš visur padidina kiekvieną
Kiekvienam – visus: koks kas tikrai.

Jos šviesoj žemėlapiai kaip runos…
Mes, tave išvargę, tau vaikai:
Mindaugo karališkos karūnos
Mums stebuklas tu, kad išlikai.

2008

 

       *

 

Klausyk tylos, ar prisikels didysis
Atsakymas pačiu žmogum ir dings
Visatos vienumoj, neklausk, aš visas,
Aš visas – nusigandusi širdis…

Švietei kaip džiaugsmas, sapnavais kaip švietus,
Kiek švietus išlikai gražiai graudi
Prie visko prisiglaudus, sieloj vietos
Neatiduotum kuo prisiglaudi.

Ne užmiršimo dulkių rankos skaitė,
Šilkinės, bet raukšlėtos, o pirma
Pavasario gėlė, kaip nosinaitė,
Rasta kur, ašarų slėptų pilna.

Ant rankų mirtį man, kai susikibę
Ir šnibždant, atsilaikę ir ilgai,
Paliko Dievas mirksniu: amžinybę
Tylėt ramybės miego užmigai.

Kol tavo akys žiūri tik į širdį
Pro tylą – kad buvai, bet kad nėra,
Staiga dangum, kur debesys suskirdę,
Ateina lyg perkūnija aušra.

Atsiminimų liūdesyj į randus
Šilkinės dulkių rankos nelengvai
Pataiko – netikėtai nusigandus
Širdis, širdis: nėra, tačiau buvai…

Daug, dvasią atidavusi, klausysiuos
Tavos mirties širdim neišdidaus:
Girdžiu – į amžinybės veidą visas
Pasaulis atsidūsta iš vidaus.

2010

 

       *

 

Tėve mūsų, lietūs
Begaliniai žemę,
Kur visiems duos vietos
Nors po kapą, semia.

Nepalik, lyg dieną
To dangaus pašlaičių,
Vieno ir nė vieno
Nepalik našlaičiu.

Palaikysiu skėtį
Kunigui ties galva.
Tad neverk… Tekėti
Ir į duobę varva.

Permerkė lig siūlo
Paskutinio kietus
Vargt vargus užgulę,
Tėve mūsų, lietūs.

Žolę klupdo leiną,
Gelsdama nuvysti,
Kvepia: teateina
Tavo karalystė.

2011

 

       *

 

Dienos ir naktys – kaip viena, kaip kitai,
Bučiuodamos ir verkdamos, nebijo
Tik seserys slapčia pasisakyti…
Jos suko lyg bulvienų vėjas karklaviją.

Po miestą, kur grafitų nuobodyj sūpavos
Ir gailestis žmonių, ir vakarai, ir viskas,
Kol atspalviais mums per spalvotas širdis spalvos
Tik nugaisavo – kaip sonetų mums vainikas.

Kraujavus nesveikai aplinkui tavo
Man širdį spalvose ir mano galvą,
Tave sapnuojančiąją, viesulavo
Naktis ir girios lūždamos lingavo.

Lyg vieno žaibo spinduliuotė patys
Visi žaibai be pertraukos, sušlapo
Švytavę ugnys, ir vandens gyvatės
Kaip mano širdį landė tavo kapą.

Svėrė per slenkstį lipa ir prie lango
Pasistiebė, kol durim neprivėrė
Galvelės, – pažiūrėt, ar kas aplanko,
Ar tik – ateina vakaras pro svėrę…

Tik… Prieblandų dangaus vandens cunamin,
Pareidavai kur. Tik… Tik nenurimo:
Nugrimzdo praeitin į sunkų amen
Pasaulis, pilnas tavo nebuvimo.

2010

 

       *

 

Ir mane Tu palietei lyg tyčia,
Ir netyčia palytėt bandau
Ir Tave – nors taip, kad kaip, matyčiau…
Ir bandau – ir pats nusigandau.

To, kas pasimato atminty mūs:
Nesuvokiant žmogui, nuostabu,
Mes į vienas kitą kaip intymūs
Nejučiom žiūrėjomės abu.

Spėdavai Tu, mano nesuspėtas,
Jeigu ne šalia, tai netoli.
Stodavom į vienas kito pėdas,
Kur, maniau, nė būti negali.

Sau ir iš minčių mirties man mintį
Savinais savin visais vaizdais.
Savimi pasaulį atrakinti
Savo saule mums šviesas švaistais.

Laužei Tu mane kaip savo duoną.
Aistroje ištrūkt netyroje
Pilkapių ugnies po kojom duota
Pelenų vienatvės tyloje. –

Dieviškojo liūdesio liūdėti
Savo liūdesiu, ne svetimų.
Šimtmečiai Tau kelsis netikėtai
Su siaubingu susivertimu.

Ir, kur gelmės neišgelbės, rymai,
Ir Tu visą per dvasias matai,
Ir sudrebinę susitikimai
Ir dabar sustiprina tiktai.

2011

 

       *

 

Palaiminta vienatvė, kai vos rankos
Paliečiami su šlamesiu daiktai
Ir tu, į ją iš Dievo pasilenkus,
Žiūri į mano tylumą tiktai.

Tokioj rimčiau, kad žemė sukas smarkiai…
Joj neskolingas niekam, prie akių
Jos vietoje, kur amžinai užmerkei,
Paskintą baltą gėlę pamerkiu.

Ateina žmonės tartum Dievo mintys
Ko nors, visiems, kurie laikuos kraupiuos
Susidraskys, vieni kitus sumindys,
Prieš amžiną gyvenimą klaupiuos. –

Apglėbs didingumu bet ką mažytį…
Aplink rudai, rausvai, gelsvai su tuo
Jausmu į žemės tolumas matyti
Pro langus prietemoj melsvoj ruduo.

Ten mudviejų vaikystės balsas plonas
Kaip vienas… kaip atskirti negali.
Ir praeitis lyg senas patefonas
Tyloj tyliausioj girdis iš toli.

2011

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 8–9 / Jau sensta vasara, jau astruos,
Nors dar šviesu be žiburių,
Estradoj skambantis orkestras,
Klausaus užburtas ir žiūriu.

Kęstutis Nastopka. Gyvenimas žodyje

2019 m. Nr. 8–9 / Jonui Juškaičiui (1933 05 30–2019 06 30) atminti / Bene ryškiausia J. Juškaičio lyrikos intonacija – nuostaba prieš gyvybės ir gyvenimo stebuklą. Poezija, kaip ir pažinimas, išauga jam iš tamsos, iš nežinojimo.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Miegokit, vandenys, viršūnėse kalnų. Jei gyvenimas – sapnas, Miegokit: sapnais nupleveno… Ir ta širdis, širdis ta, Dieve mano. Jei gyvenimas – sapnas.

Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė. Autentiškumo etika Jono Juškaičio kūryboje

2018 m. Nr. 5–6 / Pirmoji Jono Juškaičio eilėraščių knyga „Ir aušros, ir žaros“ pasirodė pačioje septinto dešimtmečio pradžioje. Per beveik šešiasdešimt metų poetas sukūrė egzistencinio tipo lyriką,

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pilnatis į šaką įsiprašė. Sukas apie ašį Ratai automobiliuos – nurito Saulę man kaip kito. Juokas juokina iš to, ko verkta, Ir kas juokas, verta Verksmo: viskas virst nieku kaip vėjas Bėga pats ar vejas? Temstant seną skausmą užsigauta. Nors ne

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 10 / Lyg tamsoj šviesa, šviesoj
Lyg tamsa, lyg neis atskirti,
Ir gyvųjų darbus girdi
Mirę žemėj lyg visoj.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 11 / Be priežasties tyla, lyg ko netekti,
Žolynų žodžiais nelankstyt, bet šiuos
Iš tokio tolio, bet, netemstant naktį,
Saulėleidžiu siūbavo šlamesiuos.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Jonas Juškaitis. Nesibaigiantis Donelaitis

2014 m. Nr. 1 / Donelaitį savo rankose esu turėjęs tokį, koks man skaitant buvo išleistas: visą, sutrumpintą, parinktą, pritaikytą, kaip ir apie Donelaitį skaičiau, kas tada lietuviškai parašyta.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 11 / Toks, akies kur lėlytėj pamėlsta,
Ilgesys, toks, kur lyg sugalvos
Man forsitija: eina per miestą
Nukariaut – kas ne saulės spalvos?