literatūros žurnalas

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 10

Grybiena

*

Vasara bet pila ir pila
rudens vėsa alsuoja į mėsą
ganyklose
karvių garuojančios nugaros
kiek užmatyti
kas dieną kas naktį kas vakarą
pila ir pila
tėvas sako jau
matęs kelmučių
ant medinių išvirtusių kryžių
kur kapinaitės pereina į mišką
tankėja medžiai tankėja kvėpavimas
keliukai klampūs nelyg tankų vėžės

medžių širdys šakotos o šerdys
jau daug kur išpuvusios

kur tau nepus
kai šitaip pila ir pila
toks jausmas lyg viskas
imtų gest iš vidaus

taip jau būna gyvenime
sako tėvas
ir jo „būna… būna“
skamba kaip
„pūna… pūna“

buvimas
puvimas

dėl to pats dangus
naktį ir vėl pila ir pila
tik
priešaušriu nuskaidrėja
nuskaidrėja nušvinta
žvilgsnis tėvo
ir vėl apsiniaukia

pro langą kapinaitės ir miškas

keliuku eina tėvas
grybauti
be pintinės
be maišo

ant dešinės rankos
virvė
virpa ir pažeme velkas

kaip pavadėlis nematomam ilgesio
šuniui

 


*

močiutė marinuoja grybus
vadinas
dar ruošias
išgyventi šią žiemą

sulaukti pavasario

pilnus
stiklainius nešu rūsio laiptais
apkritusiais
apgliaumijusiais lapais

džiaugias močiutė
bus Kūčioms

virtinių su įdaru
grybų

vėlėms dar soti vakarienė

 


*

peilio briauna einanti skradžiai
močiutė
doroja grybus

rudimentiniai ūmėdžių sijonėliai
kaip plėvės
seniai užmirštų mergysčių

šitiek grybų – turėtų džiaugtis
tačiau dorodama
ašaras braukia

sako tiek grybų
uždera prieš prasidedant karui
ar dar kokiam biesui

kad žemė davus tiek daug
visada pasiima
dvigubai

karas bus
karas

kartą grybaudama užėjo
miškinių bunkerį

durys-dangtis į žeminę
apsitraukusios puriom samanom

skuodė namo pamiršus pintinę
išbalus visa

ačiūdie kad bent gyvą paliko
prisiekinėjo kad niekam
kad pamirš šitą taką

ir mišką

kad atsižegnos
ir tikrai pusę amžiaus tylėjo
dabar –

karas bus
karas bus

tegirdžiu iš jos lūpų

pats gal koksai septynmetis
dar žioplas
dar daug ko nematęs

dar grožis gražus
ir šviesa dar šviesi

iš vaikystės

 


*

raudonikiai aplinkui kiek akys
užmato
tarp lapų gličios mėsos

pamatęs žmogų nešantį peilį

dieve
kaip virpa beržynas

šešėliai marguoja ir saulės blyksniai
slenka diena
kaip dėmėta raštuota
angis

 


*

miškas kandžiojas dar neatšipę
dantys dilginių
kelmų išvartų žabtai

alsuoja žeme

miškas toks gyvas
galėtum išvyst kaip mažas žalias ūgliukas

apsiveja aplink koją
lėtai ir užtikrintai kyla aukštyn

virš tavęs
pušų viršūnės suneria rankas

nesuprasi
laimina ar
prakeikia

 


*

rudens vėtroje blaškosi miškas

pats savyje

pasiklydęs

 


*

po Raigardo slėnį
vaikšto ruduo

kaip pasimetęs

turistas

 


Laikausi

Pralaimėsim save bet vis viena laimėsime laiko
Mes prarasim namus bet išsaugotas bus židinys
Nenuleiskite rankų – Atlantas šį dangų dar laiko
Ir paklydėlis tikis kad nuodėmes jo išganys

Taip kaip gano avis vienaakis kiklopas tarp pirštų
Arba vaikas mažytis – jo avys tai pienių pūkai
Kaip drugys skleidžias siela kai kūnas-lėliukė numiršta
Nors tu šitaip toli iš tenai aš girdžiu ką sakai

Mes prarasim save bet galiausiai atrasime žemę
Kuri dar nelytėta net kojos žmogaus – ji šventa
Kol yra dar ugnies ir skliautai dar nušvinta sutemę
Kaip mažytis vilkelis dar sukasi ši planeta

Mes pamiršim save o taip pat juk ir mirtį pamiršim
Ąžuolynų neliks bet ir vėl sudaiginsim giles
Nors liepsnoja vanduo bet Sūnus vis dar eina paviršium
Virš didžiulės gelmės saugo paslaptis mūsų gilias

Neužmerkia akių prieš pasaulį kareiviai ir žuvys
Tykiai meldžiasi melduos dievybėmis savo už mus
Ir skaitai šiuos žodžius jau sulinkęs bet dar nepražuvęs
Viduje verda kraujas bet žvilgsnis išlieka ramus

Nugalėję save mes išmoksim visus nugalėti
Aštriabriauniu žvilgsniu baisų žvėrį atskirt nuo žmogaus
Stoja baisūs laikai bet laukai dar aplinkui gėlėti
Ir tarytum už rankos už Viešpaties šiaudo laikaus

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / 1. Išrauk iš savęs aukščio baimę mylėti tolygu kopti į aukščiausią drevėtą pušį prisirišus senoviniu geiniu spitriai sliuogti jos liemeniu aukštyn iš vėsios drevės gilumos pirštais rinkti…

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Blizgėjo ledas lyg aštrus kastetas kuriuo smūgiavo vėtra mums į veidus gerklėj įstrigo žodis nutylėtas trumpiausią dieną saulei nusileidus per vėjo šuorus rodos nesimatė kokia ryški šviesa į mus atplūsta

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 8–9 / Tokiais vakarais mėgstu tyliai panerti į tamsą,
į prieblandos zoną mėnuliui pro debesis šviečiant,
palangių rojaliais lietus tykiai skambina Bramsą –
klausyčiaus per naktį ir nieko daugiau negirdėčiau.

Deimantė Daugintytė. Klasikos matmuo ir poetiniai vėjai

2015 m. Nr. 4 / Vainius Bakas. Kas vėjo – vėjui. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 144 p.

Vainius Bakas. Po geltonu rudens antspaudu

2014 m. Nr. 11 / Yra žmonių, kurie fiksuoja laiką, iki smulkmenų prisimena ir išsaugo akimirkas. Taip, laikas mus suveda ir išblaško. Tikriausiai taip ir turi būti. Viskas išsiblaško, bet visa lieka atmintyje. Atmintis – mūzų motina. Mūsų motina.

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 10 / Šešias dienas kūriau eilėraštį.
Pradžioje buvo tyla, kurioje nejauku,
paskui buvo žodis, jo aidas.

Vainius Bakas. Trykštančių šaltinių versmė

2013 m. Nr. 1 / Vladas Braziūnas. Fontes amoris: eilėraščiai. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – 96 p.

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 10 / Diena bus šilta, debesuota, o protarpiais lis –
tikriausiai prapliups vėl visai ne laiku ir tik vietom.

„Metų“ anketa. Vainius Bakas, Eglė Sakalauskaitė, Artūras Valionis

2011 m. Nr. 7 / Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?