Vainius Bakas. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 10
Grybiena
*
Vasara bet pila ir pila
rudens vėsa alsuoja į mėsą
ganyklose
karvių garuojančios nugaros
kiek užmatyti
kas dieną kas naktį kas vakarą
pila ir pila
tėvas sako jau
matęs kelmučių
ant medinių išvirtusių kryžių
kur kapinaitės pereina į mišką
tankėja medžiai tankėja kvėpavimas
keliukai klampūs nelyg tankų vėžės
medžių širdys šakotos o šerdys
jau daug kur išpuvusios
kur tau nepus
kai šitaip pila ir pila
toks jausmas lyg viskas
imtų gest iš vidaus
taip jau būna gyvenime
sako tėvas
ir jo „būna… būna“
skamba kaip
„pūna… pūna“
buvimas
puvimas
dėl to pats dangus
naktį ir vėl pila ir pila
tik
priešaušriu nuskaidrėja
nuskaidrėja nušvinta
žvilgsnis tėvo
ir vėl apsiniaukia
pro langą kapinaitės ir miškas
keliuku eina tėvas
grybauti
be pintinės
be maišo
ant dešinės rankos
virvė
virpa ir pažeme velkas
kaip pavadėlis nematomam ilgesio
šuniui
*
močiutė marinuoja grybus
vadinas
dar ruošias
išgyventi šią žiemą
sulaukti pavasario
pilnus
stiklainius nešu rūsio laiptais
apkritusiais
apgliaumijusiais lapais
džiaugias močiutė
bus Kūčioms
virtinių su įdaru
grybų
vėlėms dar soti vakarienė
*
peilio briauna einanti skradžiai
močiutė
doroja grybus
rudimentiniai ūmėdžių sijonėliai
kaip plėvės
seniai užmirštų mergysčių
šitiek grybų – turėtų džiaugtis
tačiau dorodama
ašaras braukia
sako tiek grybų
uždera prieš prasidedant karui
ar dar kokiam biesui
kad žemė davus tiek daug
visada pasiima
dvigubai
karas bus
karas
kartą grybaudama užėjo
miškinių bunkerį
durys-dangtis į žeminę
apsitraukusios puriom samanom
skuodė namo pamiršus pintinę
išbalus visa
ačiūdie kad bent gyvą paliko
prisiekinėjo kad niekam
kad pamirš šitą taką
ir mišką
kad atsižegnos
ir tikrai pusę amžiaus tylėjo
dabar –
karas bus
karas bus
tegirdžiu iš jos lūpų
pats gal koksai septynmetis
dar žioplas
dar daug ko nematęs
dar grožis gražus
ir šviesa dar šviesi
iš vaikystės
*
raudonikiai aplinkui kiek akys
užmato
tarp lapų gličios mėsos
pamatęs žmogų nešantį peilį
dieve
kaip virpa beržynas
šešėliai marguoja ir saulės blyksniai
slenka diena
kaip dėmėta raštuota
angis
*
miškas kandžiojas dar neatšipę
dantys dilginių
kelmų išvartų žabtai
alsuoja žeme
miškas toks gyvas
galėtum išvyst kaip mažas žalias ūgliukas
apsiveja aplink koją
lėtai ir užtikrintai kyla aukštyn
virš tavęs
pušų viršūnės suneria rankas
nesuprasi
laimina ar
prakeikia
*
rudens vėtroje blaškosi miškas
pats savyje
pasiklydęs
*
po Raigardo slėnį
vaikšto ruduo
kaip pasimetęs
turistas
Laikausi
Pralaimėsim save bet vis viena laimėsime laiko
Mes prarasim namus bet išsaugotas bus židinys
Nenuleiskite rankų – Atlantas šį dangų dar laiko
Ir paklydėlis tikis kad nuodėmes jo išganys
Taip kaip gano avis vienaakis kiklopas tarp pirštų
Arba vaikas mažytis – jo avys tai pienių pūkai
Kaip drugys skleidžias siela kai kūnas-lėliukė numiršta
Nors tu šitaip toli iš tenai aš girdžiu ką sakai
Mes prarasim save bet galiausiai atrasime žemę
Kuri dar nelytėta net kojos žmogaus – ji šventa
Kol yra dar ugnies ir skliautai dar nušvinta sutemę
Kaip mažytis vilkelis dar sukasi ši planeta
Mes pamiršim save o taip pat juk ir mirtį pamiršim
Ąžuolynų neliks bet ir vėl sudaiginsim giles
Nors liepsnoja vanduo bet Sūnus vis dar eina paviršium
Virš didžiulės gelmės saugo paslaptis mūsų gilias
Neužmerkia akių prieš pasaulį kareiviai ir žuvys
Tykiai meldžiasi melduos dievybėmis savo už mus
Ir skaitai šiuos žodžius jau sulinkęs bet dar nepražuvęs
Viduje verda kraujas bet žvilgsnis išlieka ramus
Nugalėję save mes išmoksim visus nugalėti
Aštriabriauniu žvilgsniu baisų žvėrį atskirt nuo žmogaus
Stoja baisūs laikai bet laukai dar aplinkui gėlėti
Ir tarytum už rankos už Viešpaties šiaudo laikaus