Ilzė Butkutė. Eilėraščiai
2006 m. Nr. 1
Gimiau 1984 m. vasario 14 d. Vilniuje. Čia augau, mokiausi („Vyturio“ pradžios mokykloje, Mykolo Biržiškos gimnazijoje), dabar Vilniaus statybos ir dizaino kolegijoje studijuoju fotografiją.
Vaikystėje tėvai drauge su pasakomis man skaitydavo ir eilėraščius. Mama prisimena, kad eiliuotai pirmą sykį prabilau būdama pusantrų metukų, kai, paguldyta pietų miego, negalėjau užmigti. Tikriausiai nuo tada ši nemiga ir tęsiasi…
Naktis prieš Sukilimą
Laižau peilius ir mėginu atskirti,
kuriuo norėsi paryčius nudurti,
kai jų kokonas plyš per visą skliautą.
Štai skonis tavo delno, kai, atvirtęs
švelnumo demonu, kalbėjai burtus
į ašmenis – į visa, kas negauta.
Net kriaunos šiltos. Jau nebesuklysiu,
nors dar miegojau: šitą išsirinkęs,
meldeisi laiko properšų dievybėms,
kad jos atleistų tavo dūrį visą,
nuo šilkverpio dangaus – į kaklo linkį
bebalsiui rytui. Nakviša prikibus
prie palubės, prie tiksinčių dėžučių
sukelto aido. Aš gerai galandu –
paskui padėsiu, nes ir tu nubusi.
Tu garsiai pasakysi: jeigu žūčiau,
pridenk mane nuo įgėlimo rando.
Ir pakuždėsi: kūnus leisk į rūsį.
Siuvinėjimas peilių sode
Aš moteris – praviras langas,
po benkartą skersvėjį nuogą
kas naktį čia pakasu tyliai
sode, ir nusikerpu sruogą
plaukų, prisigėrusių kvapo
nuo rankų, kurios ir neliestų,
ir kasos trumpėja kas kartą.
O mano arklidėse piestu
žirgai pasistoja, pajutę,
kad miegas artėja ginkluotas
ir vedinas vyru be veido –
neuždraustas jis, ir neduotas
nei man, nei kitoms. Ir nereikia.
Bičiule, užsek man korsetą,
kad aš nesilenkčiau pro langą
žiūrėti, kaip auga iš lėto
sode mano skersvėjų peiliai,
kaip ašmenys kyla iš grunto
ir pilnatį skelia į delčią.
Net šunys – ir tie nepajunta,
kad miegas jau pradeda šturmą.
Mieloji, paduok man dėžutę
su siūlais ir adata – noriu
rankas prie sapnų prisisiūti.
Grąžinimas
Priklaupę lėtai glazūruoja rankas,
kiekvieną pailsusį pirštą
nuspalvina tarsi poliarinę naktį,
kur mylisi šiaurės pašvaistės.
Į kriptą man atneša vyno – ir kas?
Girdėti, kaip cerberiai niršta:
va jiems ir reikėjo įpilti palakti,
ir laukti, kol jie susilaistys.
Jie plaukus man įtrina vario kvapu,
šukuoja ir suka po sruogą,
kalbėdami maldą, kurios nesuprasiu
nei šiąnakt, nei rytą išplaukus.
Jie liečia mane tarsi dukrą kartu,
kadaise išrengdavę nuogą
visi atskirai. Užkalbėjimus tęsia
ir patalą taiso man jaukų.
Žinau – va dabar užlakuoja akis.
Į burną įdės ametistą,
į mėlyną ošiantį šilką susupę
jie kūną įkels į luotelį.
Greta paguldys kalaviją, ir jis
neleis man iš kurso išklysti –
link Ūkanų žiočių per slenkančią upę
plukdys mano miegančią dalią.
Jaučiu, jie bučiuoja į kaktą mane,
palieka po žalvario žvyną –
nusagsto jais kaklą, bet aš nesišypsau.
Šeši balzamuotojai lieka –
atrodo, kad verkia, kai aš srovėje
nutolstu nuo rytmečio plyno.
Jie gedi: plaukiu pas tave, ir išlipsiu,
ir gimsiu po kojų iš nieko.
Paskutinis patepimas prieš ištariant „taip“
Surišk man rankas ir prieiki iš nugaros, broli.
Čia vientisas kūnas suskyla į dvigulę tylą.
Nelaukiau tavęs neateinant per upės atolą,
neklausiau, ar Jie jau atsivertė nebaigtą bylą.
Ne tardymas šičia – kankinimai dailūs ir švelnūs,
galėčiau ir parašą savo iš lėto padirbti,
ir atspaudui duoti sudrėkusius virpančius delnus,
jei tu pažadėtum man plaukus prieš Kėdę nukirpti.
Į panages – adatos, nuorūkos – tiesiai į širdį.
Galėtum prieiti arčiau – už ribos nebeskauda.
Paklausčiau tik tiek – tai kodėl Jie manęs nenugirdė?
Štai vyras juoda suknele – aš sumoku jam baudą.
Išvakarės
Ir stačiakampio stalo riteriai
išeina garsiai garbinti dievų,
kurie gyvi taip pat tebuvo žmonės.
Kas bus paskui, net jie neįtaria,
kaip aš – viena iš riterių gretų –
dar nežinojau keisto kardo skonio
ant dar neverto miegančio peties.
Priklaupusi girdžiu, kad žodžiuose
yra daugiau nakties nei kito ryto.
Įšventinki mane, ir prasidės.
Tik savo žirgą aš nujodžiusi –
man reikia naujo – to, kuris jau krito,
bet prisikėlė, prisikels ir vėl.
Apsikabink mane, kaip juos visus
prieš naują žygį moki apkabinti.
Aš stojuosi. Kai nuo aušros pamėls
ir mano lūpos, ir kitų dangus,
galėsi tęsti nepradėtą mintį.