literatūros žurnalas

Virginija Kulvinskaitė. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 2

Koncertas gyvenimui

 

neatskiriamos atsisakymo seserys
laikosi kartu
visuomet:

jos kėlėsi ir krito,
kėlėsi ir krito,
kartojo tai dar ir dar
daugiau, nei buvo prisakyta, daugiau,
nei pačios įsivaizdavo,

kad gali, bet –
vis tais pačiais kūnais skaisčiais,
valingais smakrais

nemirtingos mirtý,
nekaltybėj ištvirkusios, tarpstančios atsisakymuose.
po gelsvom suknelėm – randai

tvyksi
lyg amalas.

kol kitos svajojo, jos prakaitavo
veriančius blyksnius
tvankiose salėse.

jos neklausia,
kas bus už Tai
ar kas TAI yra,
prožektorių lempų akinamos

neįžiūri mūsų,
tarsi bulvių maišai
sudribusių kėdėse,
neįmanomų,

jos įsitempia,
nuryja gumulus,
gniaužtus gerklėse,
pamažu atsileidžia
jų pirštai
šąlantys

ir kai
dirigento lazdelė nei šmaikštis
suvirpa ore,

mirties nebelieka –
jos griežia gyvenimą

 

Odė statulai

 

Statula aptikta netikėtai yra nekaltybė
drovi ji kaip peilis –
jis blyksi tikėjimu
kad laukimas ir laiko randai – dėl tavęs

statula yra išdidumas
net drėkstančių akių apsuptyje
kai fontanas vienatvėje savo
almėdamas krenta atgal

į save, statula yra išmintis
prieš kurią
be skausmo atsiskiria skausmas ir tęžta lyg bintas
atmirkęs šiltame vandenyje

statula yra meilė
savęs nepažįstančio dievo –
akmuo jo galvoj
ir tu, mylimoji, net tu

neatsispindi jo akyse

 

Šaltis yra neįmanomas

 

mūsų požemis šalia katilinės:
šiltas ir šviesus,
visa baimė susitraukia į elektros lemputę,
siūbuojančią ant laido
palubėje.

nusigyvenome. nei drėgmės, nei šalčio,
tik sudygusios bulvės
ir skudurai – išaugti mano drabužiai,
drabužiai, kurių nebevilkės motina, nukleipti vyro batai,
vorai ir žiurknuodžiai
plastikinėje lėkštėje.

tegaliu apgailėti save:
kol gyva – nepatirsiu,
ką reiškia leistis po žemėmis,
nesužinosiu, kaip giliai šaltis gelia.

arčiausiai gal buvo mano ranka,
kai litriniame stiklainyje
juodą skystį teliūskavo –

net tris uogas
tarsi slidų triušį iš skrybėlės
vienu kartu ištraukiau į šviesą.

dėdamasi burnon paskutinę – trečiąją –
vis dar tikėjau – tuojau
sidabro varpeliais tamsa
užlies mano spurdančią sielą,

deja, ji buvo tokia pat, kaip kitos –
tuščiavidurė, kiek patežusi

 

Bijau, kad radau savo motiną

 

Bijau
kad radau savo motiną
gyvą

duobės dugne
nebuvo šviesų nei angelėlių
tik aš

besiskleidžianti
lyg gremėzdiškas pumpuras – pati sau motina
savo pačios
saulės rezginyje

kuo toliau
tuo labiau

žinau, galiu nužudyti tėvą –
ir tą auksiniais dantimis
ir tą su katiliuku ir binokliu –
be skausmo greitai ir visiems laikams
tereikia prasižioti ir blizgučiai tikrai nebus prastesni
ir supokšės fejerverkai

kaip tada kaip visada bučiuojamės
ir jis tai žino

ir man to užtenka.
bet motina –
su ja viskas kitaip:

ji yra
daugiau negu aš

jai mirties paprastos
neužtenka

Virginija Kulvinskaitė. Paskutinis sniegas. Marius

2023 m. Nr. 1 / Miestas N. visais laikais garsėjo savo nusikaltėliais. Uostas ir jo apylinkės šiems žmonėms reiškė tą patį, ką kūdikiui motinos pienas – vienintelis, nepakeičiamas gyvybės šaltinis. Todėl pritvinkusią, apsunkusią uostamiesčio krūtį…

Monika Staugaitytė. Kaip maištauja malalietka?

2019 m. Nr. 11 / Virginija Kulvinskaitė. Kai aš buvau malalietka. – Vilnius: Kitos knygos, 2019. – 164 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.