Tadas Žvirinskis. Eilėraščiai
Verkių g. 100
Šaka meškytės uogomis aplipus –
Boluoja uogos kaip indėnų dantys1.
Jau greit Kalėdos, bet negreit Velykos.
Skenduolių vėlės ant Neries pakrantės
Šalia malūno seno susirinko,
Viliojamos šviesos puošnių girliandų.
Krioklys dar ardo tylą, drumsčia rimtį,
O šaltis kaip yla iš maišo lenda.
Esu čia vienas, bet ne vienišas, o ne!
Dvi sniegenos ir katinas įmitęs,
Dar meleta, beviltiškai suklykus,
Ir tėvo veidas, atminty išniręs,
Ir purslas krioklio – krištolinis, tyras –
Šį vėlų vakarą palaiminęs mane.
P. Baublio g. 2A
Ar ištversiu šį tamsųjį laiką,
Ar pakilsiu – ir vėl parklupdytas?
Ir išvis – ar pakilti man reikia,
Kai išauš toks nelaukiamas rytas?
Tik akimirką leidau suskysti
Sau, bet greitai prisiminiau mirtį,
Jei dar gyvas, vadinasi, klystu,
O jei klystu, tebeturiu širdį.
Besileidžią baltučiai gniužulai,
Tarytum Dievo pleiskanos pabirę,
Nukloja juodus mano skausmo tyrus.
Apsidairau, tariu: sudiev! Ir lai
Likimas veda į tamsiausią girią,
Nes štai ir vėl… berniukas tampa vyru!
Vingrių g. 25
Čia nebėra mažyčių sandėliukų,
Prilipusių prie mūrinės tvoros,
Tik mano praeitis trumpam užsuko
Tarytumei žuvis, kurią išskros
Pikti, įtarūs nuvorišų žvilgsniai.
Vieta čia – toji, bet laikai – ne tie.
Vien senas gluosnis dar prie žemės linksta,
Ir tebetvyro dvokas nevilties.
Vis susapnuoju pusrūsio vaizdus:
Praeivių kojas ir geltoną spintą,
Ir šviesą blankią, kur pro langus krinta.
Grindis rudų lentų ir krosnį seną,
Dar žmones, kurie su manim gyveno…
Ir liūdna, nes jų šičia nebebus.
Didlaukio g. 39
Ryte pažadina ne vyturio giesmė,
O keiksmas rusiškas – net susigūžtu,
Ir pabandyki šitos vietos nemylėt,
Jei čia užaugai ir išmokai muštis.
Gera vieta mąstyt, kam skambina varpai,
Bloga vieta skaityti Hemingvėjų.
Triukšmu ir smarve savo sielą suvarpai,
Kol dar jauties iš proto neišėjęs.
Praeis diena, jau laikas sesei tamsiai.
Naktis atneš gal poilsį, gal sapną?
O gal tik nemigos tamsus šešėlis
Kamputy įsitaisęs kalbins vėlei?
Ne, tik apnėja2 miego tikrins taktą,
Kuriuo knarkiu ir gąsdinu šią tamsą.
Antakalnio elegija
Lengviausia įsigyti alkanojo draugystę.
Jokių įsipareigojimų: paberiu saują trupinių,
Balandžiai, kuosos ir žvirbliai priartėja.
Galėčiau paliesti juos ranka,
Bet mes – paukščiai ir poezai –
Nemėgstame būti glostomi.
Nebent pamasažuojami.
Tik, dievaž, nežinau, kaip reikėtų
Masažuoti purviną miesto karvelį.
Kas kita – aš: kuo stipriau, tuo geriau!
Kad maloni šiluma pasklistų
Tartum pirmoji spinalinės
Anestezijos banga.
Šiluma! Štai ko mums –
Paukščiams ir poezams – stinga
Šioje didžkukulių spalvos dangumi
Prispaustoje žemėje.
Gal tik paukščiams dar labiau stinga
Duonos kasdienės, kurios
Mums duoda pajuodusi bobšė
Iš balto emaliuoto puodo
Aptrupėjusiais kraštais.
Panis loquitur
Yra Panis Angelicus –
Angelų duona.
Yra kalbanti duona –
Senis Ragaišis.
Senis Ragaišis gali kalbėti
Apie viską ir dėl visko
Jis turi svarią
Miltuotą nuomonę.
Dar jis turi šiai
Skaistyklai būdingą
Atributą – „drenažo“ maišelį.
Senio Ragaišio žodžiai
Liejasi nesustodami –
Kaip urinas per kateterį.
Jo monotoniškas dudenimas
Sklinda per palatos sieną kiaurai
Kaip dar vienas Skaistyklos
Atributas: kiekviena palata
Turi savąjį plepį-kankintoją,
Net jei guli vienas
Kitoje palatoje.
Ir tik ilgainiui
Pradedi suvokti,
Kad senis Ragaišis
Yra tavo paties nuodėmingos
Sielos radijas,
Su kuriuo nepasiginčysi.
Baltas
Balta žiema prie plauko žilo dera,
Apsnigę medžiai – Viešpaties barzda.
Barzdotas vyras, baigęs vieną karą,
Į naują karą ruošias. Ne bėda
Nešioti karo lauko kamufliažą,
Kol kraujo dar nesutepė dėmė.
Kol dar peizažo balto neuždažė
Mirties ir skausmo griežtas pas de deux.
Kokia graži balta tyla prieš mūšį…
Kapituliacijos kai vėliava – visur.
Kažką jauti? Juk gal net šiandien žūsi!
Kažką jaučiu. Gyvensiu, mon amour.
Užgavėnių vakaras šalia Dominikonų bažnyčios
Kaip mieliniai blynai namai aplieti
Saulėlydžio sirupu gausiai.
Vėl, Viešpatie, širdį tu mano lieti,
Net jokio leidimo neklausęs.
O ji – kaip šunytis – ir vėl iš paskos,
Bidzens per gyvenimą nykų.
Ir tavo buvimas mane numazgos,
Kad siela kaip dulkė nenyktų.
Čia popiežiaus būta. Dabar aš esu,
Klaidų ir blogybių pridaręs.
Kol gyvas, tol blogas – numirti baisu
Elenos neradusiam Pariui.
1 Indėnai naudodavo baltauogės meškytės krūmo uogas žvejybai. Surinktas uogas mesdavo į upę, žuvys prarydavo jas ir nugaišdavo, o indėnai susirinkdavo grobį. Uogose yra saponinų – medžiagų, mirtinai pavojingų šaltakraujams gyvūnams, bet mažai kenksmingų žmonėms.
2 Apnėja – sutrikimas, pasireiškiantis kvėpavimo pauzėmis miegant.