literatūros žurnalas

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 10

Amasaliko samanos

Vos įskaitai gamtos raidyno smulkmę –
uolos paviršium bėgantį kursyvą.
Delne telieka šerpeta ir dulkė:
net nežinai, ar gyva, ar negyva.
Virš minkšto kupolo surizgo vielos –
gal ožkarožė, gal ir katilėlis.

Anapus gūbrio plyti sąvartynas,
malūnsparnio aikštelė ir barakai.
Toliau – betikslis ir erdvus žemynas
ar planeta. Čiurlenantys latakai,
trys Matterhornai, jūroje įmirkę.
ir lopas šerkšno pas kampuotą kirchę.

Ūkai virš valties. Įlankoje – ižas.
Tu liksi šių kraštų neatpažintas.
Nė vieno vardo kapinyno kryžiuos,
per naktį neužsidega žibintas,
o karavanas uostan neužsuko,
nes kliudo ledkalniai už Kulusuko.

Pilkuojantys kriokliai skardena limbą,
lig šalčio skydo liko kelios mylios,
tačiau prie skeldinčio granito kimba
čionykštis peleninis Igdrasilis,
kraštovaizdy išbarstęs gležną putą,
bet, tiesą sakant, toks, lyg jo nebūtų –

be sėklų ir šaknų. Hermafroditas,
pažinęs meilę, kai aptirpo sniegas.
Jis šiaušiasi bespalviais sporofitais
ir sveria lygiai tiek, kiek sveria niekas.
Jisai pridengs, praskleidęs trupų šleifą,
ir Romą, ir Kartaginą, ir Leifą.

Dantytą kalną ir klampias pakrantes
suvienija jo perregimas kūnas.
Nepasidavęs, lyg medžioklių gentys,
jis valdo žemę – badmirys klajūnas,
kurio sausi ir abejingi pirštai
pavirsta akmeniu, tačiau nemiršta.

Šiek tiek į pašalį nustūmęs kerpes –
beteisį augmenijos pagranduką,
pasaulių taikintojas, įsiterpęs
spragoj tarp gneiso ir padangių rūko,
jis lygus laikui. Jo esmė – pilnatvė
šaly, kur skliautą persmelkia vienatvė.

Speigiračio kalvynų takelažas.
Kantraus nesimo žaluma ir mėlis.
Šiom samanom esi tiktai peizažas,
tiksliau, peizažo būsena. Šešėlis
praeina, tarsi štilis arba štormas,
ir sklaidos erdvėje. Kaip visos formos.


Amasalikas – gyvenvietė Grenlandijoje. Igdrasilis – pasaulio medis skandinavų mituose.
Leifas Eriksonas – vikingas, plaukiojęs poliariniuose kraštuose (kaip tvirtinama, pirmasis atradęs Ameriką).

 

 

Ties pirmojo bevielio siųstuvo griuvėsiais

              I

Gatvės veda į niekur, šalitvorės tvoskia karščiu.
Šiapus greitkelio juostos į smėlį įklimpsta krūmynas,
ir respublika įsauly ilsis už tavo pečių –
ligi sprūdžių, kuriuos išskaptavo kitoks vandenynas.

Nuo benzino ir dvokiančių menkių apsvaigę krantai
kelinta valanda nesulaukia gaivinančio brizo.
Plieno tiltas vilioja savižudį. Vos įmatai
pašto rūmų baltam fasade įrašytą devizą.

Aitriai blizgantis Boeingas perrėžia dangų peiliu.
Uždarytos langinės. Po mėnesio baigias sezonas.
Ir su kumščiu po galva, tarp duriančių šlaito žolių,
tu beveik išgirsti, kaip mėlynėje tirpsta ozonas.

 

             II

Kiek toliau – numazgoti nei kriauklės dviaukščiai namai.
Suvenyrams vitrinoj neverta aukoti skatiko.
Dulsvas rotušės bokštas. Atrodo, jog šičia gimei,
nors akcentas įstringa gerklėj. Kas įvyko – įvyko.

Horoskopo nepridera neigti. Tokia jau lemtis –
piligrimų gyvenvietės, šiukšlinas priemiesčio parkas,
šitas kresnas druskožemio kupstas, kame bangpūtys
apkabina betoną, tarytum romėniškas arkas.

Grandines, lyg reljefą, iš nuobodžio graužia erdvė,
ir vietovaizdis dumba į jūrą nei Pervalkos kopos.
Dvi Atlanto pakrantes mėgina suglausti srovė.
Kontinento alkūnė beviltiškai siekia Europos.

 

                     III

Taip, juokinga šnekėt apie tremtį. Karčius atstumus
kitados per savaitę ar porą įveikdavo laivas,
bet mažėja gaublys. Intervalas dabar nežymus,
ir vienintelis matas, kuris tebesiskiria – laikas.

Ten sutemsta, šiame kyšuly viešpatauja diena,
bet kompiuterio pliūpsnis, į švytinčią plokšmę užklydęs,
jungia rytus ir vakarus. Virpa standi membrana,
atlinguoja naktiniai balsai iš anapus. Euklidas

nesupras to lygiagrečių žaismo. Pasaulių ryšys –
tai, kas lieka po meilės ir peleno. Sukas padangės,
okeanai pasvyra, sugirgžda visatos ašis,
ir nuščiuvusią ertmę prisodrina eterio bangos.

 

                     IV

Atsigręžęs į skliautą, nugrimzdęs žolės čiužiniuos,
tu stebi griuvėsius ir atkaklų rudens chlorofilą.
Išsiversk be ekrano ir Skype’o. Nelauki žinios,
ir pažįstami numeriai vienas po kito nutyla.

Sutirštėja šešėlis, neklauso akli sąnariai,
kraujas stingsta aortoj. Sakytum, kad nieko nebuvo.
Iš dvilypės tėvynės beliko tik šie pamariai,
šitas laikinas guolis šalia antikinio siųstuvo.

Juodo šimtmečio įkaitas, dingusio amžiaus uolus
mokinys, tu kaupi burnoje pralaimėjimo skonį
ir į gimtąją naktį kol kas dar siunti signalus –
savo pulso brūkšnius ir taškus, lyg naujasis Marconi.


Guglielmas Marconis pirmą kartą perdavė radiogramą per Atlantą iš JAV į Europą (1903). Jo siųstuvo liekanos yra ant kopos Cape Codo iškyšulyje netoli Bostono.

 

       Gyvųjų motina

Jie liko dviese – vyras ir žmona,
nes angelas išnyko. Saulė leidos,
dar blykčiojo viršukalnių darna,
tarpeklio vingiuose klajojo aidas,
ir viskas buvo Dievo dovana –
šiurkštus drabužis ir Adomo veidas,
ir senkančių upokšnių išvagotas,
erškėčiais ir usnim užžėlęs plotas.

Delnams negreit pasidavė akmuo.
Kamavo troškulys, ir grūdo trūko.
Suskirdo kojos, perlinko liemuo,
įdiržo pirštai nuo sunkaus kauptuko.
Adomas, temstant grįždamas namo,
gailėjos, kad medžioklėje užtruko,
ir, vakarykštį žvėrį prijaukinęs,
jį pratino gyvent prie palapinės.

Per naktį nepailsdavo klusnus,
mėnulio fazėms ištikimas kūnas.
Ji laukė. Viešpats buvo jai dosnus.
Skausme, kaip pažadėta, gimė sūnūs.
Jaunėlis – iškalbus ir sumanus,
bet šimtąkart brangesnis palaidūnas
pirmagimis. Juos nesunku atskirti,
nes vienas atnešė į žemę mirtį.

Gentis gausėja. Mirti nebaisu.
Tą sakinį jau sunkiai taria lūpos.
Trapėja kremzlės, akyse tamsu.
Seniai nesisapnuoja rojaus upės.
Vos vos lašėdamas iš debesų,
vanduo drėkina dirvą. Krūmai supas,
ir jų lapus, iš pietryčių atėjęs,
apsunkina standus dykynės vėjas.

Klajokliams – bandos, jai – namų ruoša.
Lig ryto plieskia į stovyklos lomą
kadais užginto sodo atplaiša –
žvaigždė, neką didesnė už atomą,
ir moteris ją stebi – vieniša,
nes Dievas jau pasiėmė Adomą,
praradus viską, nieko nepraradus,
sena tarytum pažinimo medis.

Jos įsčiose subrendo visata.
Jos gyslos puoselėja Messaliną
ir riterę Joaną. Jai skirta
dukra, padėjus galvą už kaimynę
kaceto barake. Taip pat ir ta,
be sielvarto užkasusi šiukšlyne
naujagimį, pradėtą girtą naktį,
nors jo širdis dar nesiliovė plakti.

Ir Ta, kuriai paklūsta sūkuriai,
iš marių dugno inkarus išrovę,
kuriai liepsnoja skliauto žiburiai,
pripildę neužmatomą šventovę –
ta būsimoji Motina, kuriai
bazilikų portalai skelbia šlovę,
nes jos alsavimu per amžius gyvos
baroko sferos, gotikos ogivos.

Tomas Venclova. Erino poetas

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Tomas Venclova. Prie draugo kapo

2022 m. Nr. 3 / In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19) / Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Ellen Hinsey. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Tomas Venclova / Ellen Hinsey (g. 1960) – Paryžiuje gyvenanti amerikiečių poetė ir vertėja. Bendradarbiauja „New York Times“, žurnale „New Yorker“ ir kt. Kelis kartus lankėsi Lietuvoje…

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai…

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Valtį gena pirmyn spalio atodūsiai. Ji netrukus aplenks tvinksintį švyturį. Jai atsiveria jūra Nuo aptemusios Istrijos Lig Leukadės uolų. Žvejas, nuvargintas Šalčio, velka slidžias įlankos dovanas. Graikų duona ir vynas Miega kūne ir gyslose.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Ne iš karto suprasi, kodėl akyse Paryškėja, tarytum pro stiprų binoklį, Art déco ornamentas šakų spragose, Nušlifuoti laipteliai, apspurę vijokliai. Prieš vidurdienį žingsniai nuaidi gatve, Nepasiekę terasoje leipstančio sodo. Melsvas kupolas ilsisi