Ramūnas Liutkevičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 10

Ramūnas Liutkevičius gimė 1982 m. Molėtų rajone, Antaraisčių kaime. Baigė Suginčių vidurinę mokyklą. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją, semiotiką. Darbo patirtis įvairi ir skirtinga. Eseistinius tekstus, interviu su autoriais skelbė „Šiaurės Atėnuose“’, „Nemune“, „Kultūros baruose“. Poezija ir kitokia kūryba dalijasi socialiniuose tinkluose, asmeninėse platformose, dalyvauja įvairiuose poetiniuose, tarpdisciplininiuose renginiuose. Kūrybą yra linkęs atlikti performatyviai, nes poezija, anot jo, yra ne tik raidės, bet ir muzika, ir vaizdas, o iš tikrųjų poezija yra šokis.

 

***

ir kai mes kalbamės tai iš tikrųjų
iš tikrųjų kas gi čia vyksta
– bandau be patoso be dramos išpažinti
savo personal story taip paprastai lyg
skaityčiau savo vakar pirkto garų agregato instrukciją:
apie visa apimančią visa naikinančią beprasmybę
vienatvę klykiantį nerimą suicidinį polėkį apie
sutraiškytą mąstymą autizmą: kaip negaliu
skaityti raidžių negaliu skaityti garsų negaliu skaityti
vaizdų negaliu skaityti prarasto laiko

– – – –

– – – –

labai džiaugiuosi savo buitiniu prietaisu.
iš tikrųjų labai naudingas daiktas jei norite sveikai maitintis, sako
banko tarnautojas tatuiruotas dailiai nuaugęs berniukas kaip iš filmo apie romėnus
vakar per patį vidurdienį ant slenksčio ties juodo
blizgesio picasso stiliaus pastatu

– – – –

– – – –

nusmeigę mane bedugniu žvilgsniu kalbate
apie susireikšminimą kad mažiau reikia gerti
kad visa tai tėra vaistų ir bedarbystės poveikis

– – – –

– – – –

labai džiaugiuosi savo senu buitiniu prietaisu
jame galima viską sveikai išgarinti
visa praeitis kondensuojasi virsta
rasos lašeliais ant tavo blakstienų

kartą buvau sutikęs

kartą buvau sutikęs savo gyvenimo moterį
valgėm ledus po tiltu su užrašu
nešok mums tu rūpi sako žinai
negaliu su tavimi bučiuotis prancūziškai

kartą buvau sutikęs savo gyvenimo moterį
po neišsipildžiusių lūkesčių
tiltu su abstrakčia dekoracija
sako žiūrėk matai žiurkė

kartą buvau sutikęs savo gyvenimo moterį
šitas vanduo neturi dugno
sako žinai tu sapne išlydėsi mane į provansą
surūdijusi vinis kris į juodbruvą dumblą

kartą buvau sutikęs savo gyvenimo moterį
jos žalių akių labirintuose krito ruduo
sako mano aistra ne tau tavo šviesa pasklis bespalviais atomais
vis tiek kada nors mes visi čia dar sugrįšime

kartą buvau sutikęs savo gyvenimo moterį
šita šviesa nepaprastai veria
sako klausyk kiek dabar tiksliai yra to laiko
man jau metas šokiui

kartą buvau sutikęs savo gyvenimo moterį
šitas bokšto laikrodis atspindi tik šviesą

sako tik nemanyk kad kūnai

neturi laikrodžių

kartą buvau sutikęs savo gyvenimo moterį

prie bokšto turėjom jau skirtis
sako žinai labai man patinka kad sutampa mūsų garsiniai dažniai
bokšto varpams mušant dvylika dabar jau pakylam

kartą buvau sutikęs savo gyvenimo moterį
šitas parkas neturi gyvatvorių
sako tik nemanyk kad tarp mūsų
viskas čia taip vienareikšmiška

kartą buvau sutikęs savo gyvenimo moterį
sako tik nemanyk kad
tai ką matai yra skirtumai
kodėl tu šitaip bijai kalbėti kvadratais

kartą buvau sutikęs savo gyvenimo moterį
praeis dvidešimt metų aš sėdėsiu provanse
banalus bus ruduo senam barmenui pjerui sakysiu
įpilk pakartot skelsiu tau gerą istoriją
kaip kartą seniai buvau sutikęs savo gyvenimo moterį
išsiskyrėm ties bokštu kurio laikrodis
atspindi tik šviesą tuomet išgirsti
kaip kitame upės krante kaukia sirenos

kaip išsinerti iš praeities

mąstai: lapas sugeria šviesą pulsuoja
gyvybė ląstelėse. deguonis iš įsčių
suvirpina viseto žiaunas. vadinate tai
savo susapnuotų lėmėjų vardais: kalbinat
upės paviršių šaukiatės jahvės kvėpuojat
su brahmanu. mąstai: vandens mirgėjimas
pro žaliąją tirštumą. šitaip gimsta kvėpavimas
šitaip iš naujo įsikūniju aš išsinerdamas iš
praeities. jos kontūrų išnaros paliktos
ant trūnijančio parko suoliuko – nė vienas
iš jūsų nė vienas iš jūsų manęs neatpažįstate.

šitas gyvenimas yra apie nieką bet

šitas gyvenimas yra apie nieką bet tirštumos viską užkloja
lapkritį sako visi įsipareigoja atminčiai
– iki šiol viskas buvo čia aišku susigrąžinsi save
perėjęs parką išgirdęs upės alsavimą atsisakęs kito

sakau jums: šitas gyvenimas yra apie nieką
lapkritį imdavau gyventi tik naktimis
– visada skyrėsi mano ir pasaulio laikas
todėl ilgainiui apaugau žalių ląstelių sluoksniais

šitas gyvenimas yra apie nieką bet tirštumos nutrina viską
lapkritis tinkamas metas įsipareigoti savo vienatvei

– jau visai neblogai išmaniau apie šitą pasaulį kuris tėra

atspindžiai upės tinklainėje viskas taip tikra viskas taip neapčiuopiama

sakau jums: šitas gyvenimas yra apie nieką

lapkričio parkuose grįžtame valanda į praeitį
– tą vakarą lipau sienomis nors iš tikrųjų
tik raičiausi ant grindų kramtydamas pagalvės kampą

šitas gyvenimas yra apie nieką bet tirštumos gydo
lapkričio pilnatys prakalba apie tavo misijas
– tą vakarą vėl visiems norėjau pranešti
kad viskas. man jau metas. iki. ieškokitės savo prasmės

sakau jums: šitas gyvenimas yra apie nieką
lapkritį visi apsiprantame prie atviro matymo
– tą vakarą praradau misiją kankinausi dėl savo jausmų
nors tokiais atvejais vis tiek myli tik patį save

šitas gyvenimas yra apie nieką
veriantis suvokimas
ant lapkričio grindinio po tiltais
šaukiančiais graffiti

***

toks pokaitis kaip tik per ilgiausią metų dieną saulei pasiekus
aukščiausią tašką toks lėtėjimas vangus judesys
darbininkų bendrabutyje kaičiant keptuvę

– tokia labai banali situacija –

jaučiu kaip ima trūkti deguonies
kaip prarandu laisvą mąstymą
tai visada primena suicidines praktikas:
panašiai bejėgiškai merdi
išgertos taros kapinėse
todėl dabar išeinu
tarp šimtamečių pušų
parke įkvėpti deguonies

ant MEILĖS suolelio lengvu akmeniu prisegtas lapas
(pamaniau paaugliai džiaugiasi vasara)
medicininis išrašas: ŽIV
DIAGNOZĖ: PRIKLAUSOMYBĖ NUO OPIODŲ

pamenu kaip po narkozės anąkart ant operacinio stalo
kur jungiasi mirtis ir gyvybė
plūsteli erosas: mergaitei siuvančiai žaizdą pajutau
nenusakomą geismą

o dabar labai kvaila situacija: kyla
suicidinis geismas brėžtelti odą
nes prakaitas kelia
mirtiną niežulį