literatūros žurnalas

Valdas Gedgaudas. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 11

Mirties slapyvardžiai

Kai pasidarysi baltesnis už sniegą
už dvasią gailestį maldą
pagaliau už meilę
bejėgiškesnis

miške snyguriuojant prasilenksi
su jaunu į sūnus tau tinkančiu tėvu
seną žiedą su brangakmeniu
į delną atgniaužtą
tamsiaplaukei mergaitiškai motinai
švelniai įdėsi

kur būsi tuomet?..

prie medžio kamieno prigludęs
ant sidabrinio paaukštinimo
išpažintas nurimęs
užkaltas maldų lentomis
su Kristaus pelėdom liepsnosi

 


Valdovių endšpilis

Iš abiejų pusių jau griaudė.
Nuleidę galvas žalsvo dangaus
krepšyje žvelgėme į tamsų
pavasario vandenį. Mėsingus
signalinių geltonžiedžių lelijų
strypus tartum ištrėkštus iš dugno
nupjautvamzdžių. Tarmiškus
antinėlius dūzgenančius pakrančių
sąžalynuose. Prieš audrą pratisai
knerkiančią graižtvinę ožką.
Užtvankos laiptais pakilome
aplūžusio bet dar pakankamai
tvirto debesio pašiūrėn.
Ir suklaupėm.
Ir nusikryžiavom.
Ir meldėme pirmojo sniego.

 


Skalbėja

Ankštoje dangaus virtuvėlėje
į dulsvą mūsų rugsėjų
tamsių patisoną
žvelgi
plačiai užmerkus akis
su drumstom marių putom
aptaškyta vaikystės lėle
nuskirdusiose rankose
vienišų praeičių panaktinė
laikykis laikykis
po apversto kranto
žalsvuojančia valtimi

 


Lili Marleen

Tiršti sidabriniai sapnai
ryto prietemoj
vyšnių pilnas dubuo
saujos mūsų nekantrios
lūpos mūsų jau išteptos
vyšnių krauju
ir kauliukai mirties
galugerklėse
lyg minorinis angelas
be pelerinos mundštuko lazdelės
kažkur netolies jau būt
lūkuriavęs rymojęs
atsainia Marlene Dietriech maniera
kimiai švilpiniuodamas
juodai balto sustingusio laiko
užtvindytą lėtą
išblunkančio gyvastingumo
pervertą
„Lili Marleen“

 


Kelyje

Jeigu pavyks
nubusi dar prieš krisdamas
iš keisto užburtųjų fleitų laiko
iš tų atsikartojančių išvarymų iš rojaus
arkliukų jūros
vėjo akmenukų
rudens rėvų
mielų kelioninių niekučių
nesusitaikymų kaskart liūdnėjančių
su traškesiais nakties minkštais
labų dienų balsvuoju pelenu
iš laiško nebaigto
su priešpriešiniais tolstančių
dešimtmečių kableliais
adatom dulkėtom patefonų
ant jų subraižyti nuauksintų vienatvių diskai
seniai nustojo suktis

tartum senas šuo
glaustysies apie iškvėpuoto vakaro
gyslotas kojas
ir kailiu brauksi
mėnesienų tušą
nuo lako sekcijos
sunkių vazų kristalo
suskilinėjusio šeimyninių
albumų dermantino
vėsių alkūnramsčių
išblukusių klijuočių
užuolaidų palangių
rankenėlių vario
sudilusio svajų grojaraščio
erdvėjančiuose atminties
stalčiukuose
tylos sustingusios
ant pakabų vidurnakčio
suunkšdamas kimiai

Ir viskas?!.
Taip.
Nejaugi?!.
Taip.
Ir viskas.

 


Nueinančios faktūros

Penkrublinė dangaus spalva
virš gazuoto vandens automatų
pilstomos vakaro sultys
iš apverstakūgių stiklo talpų

ir tu

gelsvoje telefono būdelėj
nesujungtas prarytas
čekoslovakiškais batais
apykakle áukšta
ilgu vilnoniu plačiu
atminties megztiniu
aplietas tirštėjančio sparčiai
sutemų oranžado

 


Ich ruf zu dir, Herr Jesu Christ*

Sulytas miręs tėvas rusva liemene
svetainė maudulys paširdžiuose ruduo
gimti namai krepšys ant sienos
stalas obuolys atšipus prietema puodelis
vaikystės naivios kaltės tvenkinys vandenžolės nesvarios
su laiko posūky pakibusiais miruoliais
palangės dulkėm laužu pamiršta gimtadienių gėle
dėželėje nuo švirkštų šiąnakt sudaigintais
nutolstančiais išblėstančiais nunyrančiais
po savo sielų sielvartingų apverstom žvakidėm
į išdaužtą tavos širdies iliuminatorių
Prie dviejų pušų

Priglundame
vyzdžio dugnais čiuopdami
Trinitorių lengvą ažūrą
įkalnių širdys dar suplaka
rimstančiu gruodžio ritmu
pilkus vartų stulpus
siuvinėjam lėtom aštuoniukėm
tartum tylūs užtvankos akmenys
ant lūžtančios upės krūtinės
prieblandų putomis nusiskalaudami

 


Pas de deux

Ir kaulus laužia vėl ir vėl adventas
ir upė tamsmėlynio vėjo sušiaušta
ir vėl lietus ir vėl tamsos puantais
nukaukši gruodis lyg susenusi primadona

dar neužšalęs ežeras delčios kronprincas
apyaušriu dar svarsto ar išties
atšalusi balta mergaitė kilpoj
tamsiais lavondėmių sofitais įsišvies

taip kaulus laužiant grimztanti į pilką
į lietų vėl ir vėlei į adventą
tokia gležna liauna krūtim smulkutėm
tarp ilgesio ir meilės sparvų sušnara: atšókta: atgyventa


* Johanno Sebastiano Bacho choralinis preliudas vargonams (BWV 639), pripustytas „soliariškos“ Andrejaus Tarkovskio vaizdinijos. 

Romas Daugirdas. In memoriam: Valdas Gedgaudas

2013 m. Nr. 5–6 / Valdas Gedgaudas (1962 06 11–2013 03 29) / Valdas išėjo pačioj kovo pabaigoj, kai pavasaris dar springo žiema, vis negalėdamas išsivaduoti iš apgaulingai baltos apsupties. Ir poetui šitas sniegas jau neištirpo.

Valdas Gedgaudas. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 5–6 / Nesugyjančiame sutemų kateteryje
baltas krešantis pušynas:
jūros pirštinėje
juodos mano plaštakos
pilnos dangaus parafino