Vladas Braziūnas. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 3
Senasis plentas
sklidinom provėžom
gyslos tampyta: akmenys, molis
smėlio šiū́pelis, žvyro lópeta
senasis adyta, siūta ir lopyta
rogių šliū́žėm, ratlankių šuoliais
ša! prie jo kapo kas pasodytų ben tują
šlãjos porinės, storos pavažos dvišako
ąžuolo, ko jis neišlaikytų vos dygusio
ledynmečių riedulio, jeigu šventųjų
pulką tarytum špokų ant šakų susitupdęs
laiko, išlaiko, nesudreba, vis man
vaidenas ne mano Gir̃diškės plikų ąžuolų altorius
iš tolo girdėti mane nugyvenęs sùplūktas
kelias atgirgždant, užžėlęs, tik vietom prilytas
būk lėtas, sakau, vis tiek pasivysiu, noriu nenoriu
tavo gylė̃ dar tolokai
pažinę trauką Aušrinės
Sietyno ir Šaulio
į lygmalą smegduobę nirom
o kilom – iš kito pasaulio
kur susitinka per sprindį
dangūs ir vangūs vandenys
vandvos ir vanduvos spindžios
slaptingos, dausios ir gandžios
dievų pėdseky, ir tave
skeltos kanopos Dievopi
taikės galiausiai parvest
skradžiai per smegduobių vopną
degė, nuėdė pirštus
atsiauginęs odą
pasauliui, kad jo viršus
tõdrin jo gylę rodai
atminties perpylimas
kelias tas pats, tik plikom pakelėm nusitrynęs ruduo
eina, nespartina žingsnio, galvos dėl krypties nesuka
rùdvario saulė iš debesio balto ištraukė lėktuvo ašaką
plečias plėštinė, neliauja ant plyno pelkyno žaizdruot
kas iškeliauja, kas atkeliauja, vakarei nė motais, širdie
šitieka metų kraujo krumpliais smilkinin vakarą rytą
beldusi, dar pastuksenk, ir abiem mums bus atdaryta
mokykis labas taryti nustebus, kad nė neišmokai sudie
balso klostės
buvau
paukščių būrėjas ant Irokėzų ežero
ąžuolas vidur marių, po juo
aukso krėslas ant Žemės šarvo
petroglìfas vėžlių, kiaušinius beriančių
vyrų, saulėm ginkluotų
ir moterų, drėgnomis siurbėlių
ertmėmis besimeldžiančių sėmeniui
šventas raštas klintiẽs tuštmėje
sprógymėj
jiems buvau gyvulys
laukinis, pagãnus, ir jų dievãtarniai
valgantys savo Dievą
nėrės iš kailio, čiaupstė
storas knygas ir lūpas
meldė širdžiai drąsos
pasauliui įrodyt: netùri
laukiniai negendamos sielos
išrenginėjom, odą
nudyrėm, skerdėm, išdarinėjom
lig gerklai, lig klostei, lig gyslai
ir veltui
vien tiktai kūnai
antropomorfiniai gyviai
tik jodyk ir junk
į jungą, apynasriai, žąslai
žaboklės didžiausia jiems Dievo
malonė, taurus Evangelijos vynas
o jeigu spurdės
pražiodžius ugninio vandens
žarijų žeberklą į žiaunas
dievãtarniai sakė, jų Dievas
davė jiems valią lig kraujo
išmelžti ir meldžiamą žemę
ir vìsa, kas gyva joje
iš sėmenio gema kaip motery
manė, jiems duota
griauti neliestą girią ir mergę
(indulgencija: jų pateles
aplaimint nebus zoofilijos
nuodėmė)
grobti plėšininius
laukus ir eiklius vaikus
auginti narve po kryžium
gal bent juose prigytų
koks gležnas sielos pavidalas
dievãtarniai buvo akli
kad patys priklauso žemei
žaibo paukščiui, ją apvaisinančiam
žolei ir žvėriui, ir džiaugsmui
sutarti su jais dėl saiko
dobti ir globti, aukoti
taboklapio dūmui kylant
nuliejant gurkšnį alaus
klausiausi paukščių ir vėjo
ugny, vandeny ir dangaus
šviesoje iš bedugnės
moters akies, kibirkštėjančio
kalkių akmens kaukuro
drė́gnos žiedlapės vėrėsi baltos
plytinčios, plaukiančios, grynos
kraujas ir pienas, aukso rasa
ančiagalviui titnago žalčiui palakti
žemės buvau žmogus
gervės ir vėžlio, ir žalio
dievulio žalčio: šmikšt šmikšt
per velėną, kildink ir skálsink
žodžio buvau žmogus
žaibo žodžio, vilgančio žemę
piktatikių žodžiui klintys bemat
virsta akmeniu, bergždžios ir sausos
prašom pro šalį
dabar
prisikimšęs pypkę tabokos
skaitau Algimantą Švėgždą:
iš nerimo, baimės, džiaugsmo, vilties
gimė šie ciklai, norėjau
būti stiprus ir drąsus, ir galingas
dvasia ir burtais, galinčiais
apsaugoti mano Tėvynę nuo pikto
dabar
savo genties rašmenų
muziejaus šulny panaktinis
laukiu aušros
veidrodinių sáulažuvių dèltoj
ar čia aš, ar už mane
rūko vėjas blaškydamas rūką
kedena seną, genties dugne
išblukusį atviruką:
Vilniuj diena šilta, pienių pūkai po balkoną, po kambarius skraido
nuo kaimelio vėjas neša žiedų kvapus
jau alyvos – matau pro langą – išsivertė
pavakary išsinešiau krėslą balkonan, vasarymečio rūkomajan, skaitau
viskas būtų gerai, jeigu ne tas mašinų riaumojimas
visą pavasarį gožia
tiršta lietaus instrumentuotė nei vergti ką, nei ką vaduoti
į juodaodį sodo krėslą voliotasi, raselė krėsta
voliotasi, raselė krėsta į juodaodį sodo krėslą
nei vergti ką, nei ką vaduoti tiršta lietaus instrumentuotė
Paskutiniu du posmu skaitytina →→ arba ↓↓
latvių ežero veidrody
beveik visą dieną dulkė
į vakarą pasipylė
krušõs išsekusios kulkos
sutirpo, tyli
nebesigaluok, eik pogulio
prieš naktį, tu jos nemigsi
iš latvių ežero spuogulio
dvi aklos žvaigždelės mirksi
per kiaurą naktį rasoj
toj, kur akis išgraužė
mir̃ksi, – ratu sustoję
baigia gesyti laužą
vyrai, bernai ir pusberniai
jie jau buvau, nebebūsiu
nirtėjusie mano užperniai
šypsos į ūsą
kai Avižonio duobėse vedžiojau ožką
regėjau fleitininką ir palydą žiurkių
iš miesto trankiai traukiančią keliais
smagiai kretėjo kruvini pagurkliai
taukais ir mėsgaliais, ir guruliais
kasdienės duonos paniektos aplipę
jos čiaupstėsi, jų vado plaučiai cypė
apie teisybę, laisvę ir idėją
nelyg pliki žiurkyčiai išbadėję
dar vienas rytas
dangus nusileido į žemę
Dievas į kūdikio širdį
ko mokiausi šitiek amžių
atsisveikint, šiek tiek numirti
gėlėta baladė miestelio žvaigždei
blėstančios žarijos rijo
liepsną, iškvėpavo karštį
kūdikėliai, gimę káršti
miglinėjo tarp lelijų
ornamentinių tulpelių
lyg citatų iš baroko
Lėvenio lytynan šoko
nuogas ir užtat karalius
plaukė nuplaukė, bet grįžo
debesų ir ižo rožės
nuplakti šešėliai ruožais
tai kvatojantys, tai gižūs
žengė kruvinas ir gyvas
pasitikrinęs sveikatą
o tada liepsnot suskato
smilkiny sraunus jurginas
išnyra pastirusi saulė
pirmaryčių gaidos, godžios
akys apsvaigusios gobia –
atpildą, atlygį, grobį?
Dievas dar nemirė, šypsos
menamos ir vakarykščios
ievos sūpuojas ant kviečio
šiaudo saulėto ir kviečia
kur švietė miražų godos
mainės, iš baimės blyško
kad laimės tos nelinkėčia
ir vyną pavertė gaivingu vandeniu
saulė kiáurai uosto vartus
žemiau skersinio per sprindį
nelaimingi nežino, kad jie laimingi
nė bluosto nespėję nusnūst
vėjas uosto ant šlapio asfalto
gegùžraibę devynvaistę
balutę vaikišką, vaiskią
po lašą ištaško, ištalžo
užkalba: grįžk tenai
kur – koks esi – buvai
vanduo, vanduva, vandva
iš žemės ir iš dangaus
genamas, kaupkis, auk
kraujyje sūriame