literatūros žurnalas

Vladas Braziūnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3

 

Senasis plentas

 

sklidinom provėžom

 

gyslos tampyta: akmenys, molis
smėlio šiū́pelis, žvyro lópeta
senasis adyta, siūta ir lopyta
rogių šliū́žėm, ratlankių šuoliais

ša! prie jo kapo kas pasodytų ben tują
šlãjos porinės, storos pavažos dvišako
ąžuolo, ko jis neišlaikytų vos dygusio
ledynmečių riedulio, jeigu šventųjų

pulką tarytum špokų ant šakų susitupdęs
laiko, išlaiko, nesudreba, vis man
vaidenas ne mano Gir̃diškės plikų ąžuolų altorius

iš tolo girdėti mane nugyvenęs sùplūktas
kelias atgirgždant, užžėlęs, tik vietom prilytas
būk lėtas, sakau, vis tiek pasivysiu, noriu nenoriu

 

 

tavo gylė̃ dar tolokai

 

pažinę trauką Aušrinės
Sietyno ir Šaulio
į lygmalą smegduobę nirom
o kilom – iš kito pasaulio

kur susitinka per sprindį
dangūs ir vangūs vandenys
vandvos ir vanduvos spindžios
slaptingos, dausios ir gandžios

dievų pėdseky, ir tave
skeltos kanopos Dievopi
taikės galiausiai parvest
skradžiai per smegduobių vopną

degė, nuėdė pirštus
atsiauginęs odą
pasauliui, kad jo viršus
tõdrin jo gylę rodai

 

 

atminties perpylimas

 

kelias tas pats, tik plikom pakelėm nusitrynęs ruduo
eina, nespartina žingsnio, galvos dėl krypties nesuka
rùdvario saulė iš debesio balto ištraukė lėktuvo ašaką
plečias plėštinė, neliauja ant plyno pelkyno žaizdruot

kas iškeliauja, kas atkeliauja, vakarei nė motais, širdie
šitieka metų kraujo krumpliais smilkinin vakarą rytą
beldusi, dar pastuksenk, ir abiem mums bus atdaryta
mokykis labas taryti nustebus, kad nė neišmokai sudie

 

 

balso klostės

 

buvau
paukščių būrėjas ant Irokėzų ežero
ąžuolas vidur marių, po juo
aukso krėslas ant Žemės šarvo
petroglìfas vėžlių, kiaušinius beriančių
vyrų, saulėm ginkluotų
ir moterų, drėgnomis siurbėlių
ertmėmis besimeldžiančių sėmeniui
šventas raštas klintiẽs tuštmėje
sprógymėj
jiems buvau gyvulys
laukinis, pagãnus, ir jų dievãtarniai
valgantys savo Dievą
nėrės iš kailio, čiaupstė
storas knygas ir lūpas
meldė širdžiai drąsos
pasauliui įrodyt: netùri
laukiniai negendamos sielos
išrenginėjom, odą
nudyrėm, skerdėm, išdarinėjom
lig gerklai, lig klostei, lig gyslai
ir veltui

vien tiktai kūnai
antropomorfiniai gyviai
tik jodyk ir junk
į jungą, apynasriai, žąslai
žaboklės didžiausia jiems Dievo
malonė, taurus Evangelijos vynas
o jeigu spurdės
pražiodžius ugninio vandens
žarijų žeberklą į žiaunas

dievãtarniai sakė, jų Dievas
davė jiems valią lig kraujo
išmelžti ir meldžiamą žemę
ir vìsa, kas gyva joje
iš sėmenio gema kaip motery
manė, jiems duota
griauti neliestą girią ir mergę
(indulgencija: jų pateles
aplaimint nebus zoofilijos
nuodėmė)
grobti plėšininius
laukus ir eiklius vaikus
auginti narve po kryžium
gal bent juose prigytų
koks gležnas sielos pavidalas

dievãtarniai buvo akli
kad patys priklauso žemei
žaibo paukščiui, ją apvaisinančiam
žolei ir žvėriui, ir džiaugsmui
sutarti su jais dėl saiko
dobti ir globti, aukoti
taboklapio dūmui kylant
nuliejant gurkšnį alaus
klausiausi paukščių ir vėjo
ugny, vandeny ir dangaus
šviesoje iš bedugnės
moters akies, kibirkštėjančio
kalkių akmens kaukuro
drė́gnos žiedlapės vėrėsi baltos
plytinčios, plaukiančios, grynos
kraujas ir pienas, aukso rasa
ančiagalviui titnago žalčiui palakti

žemės buvau žmogus
gervės ir vėžlio, ir žalio
dievulio žalčio: šmikšt šmikšt
per velėną, kildink ir skálsink

žodžio buvau žmogus
žaibo žodžio, vilgančio žemę
piktatikių žodžiui klintys bemat
virsta akmeniu, bergždžios ir sausos
prašom pro šalį

dabar
prisikimšęs pypkę tabokos
skaitau Algimantą Švėgždą:
iš nerimo, baimės, džiaugsmo, vilties
gimė šie ciklai, norėjau
būti stiprus ir drąsus, ir galingas
dvasia ir burtais, galinčiais
apsaugoti mano Tėvynę nuo pikto

dabar
savo genties rašmenų
muziejaus šulny panaktinis
laukiu aušros

 

 

veidrodinių sáulažuvių dèltoj

 

ar čia aš, ar už mane
rūko vėjas blaškydamas rūką
kedena seną, genties dugne
išblukusį atviruką:

Vilniuj diena šilta, pienių pūkai po balkoną, po kambarius skraido
nuo kaimelio vėjas neša žiedų kvapus
jau alyvos – matau pro langą – išsivertė
pavakary išsinešiau krėslą balkonan, vasarymečio rūkomajan, skaitau
viskas būtų gerai, jeigu ne tas mašinų riaumojimas
visą pavasarį gožia

tiršta lietaus instrumentuotė              nei vergti ką, nei ką vaduoti
į juodaodį sodo krėslą                       voliotasi, raselė krėsta
voliotasi, raselė krėsta                       į juodaodį sodo krėslą
nei vergti ką, nei ką vaduoti               tiršta lietaus instrumentuotė

Paskutiniu du posmu skaitytina →→ arba ↓↓

 

 

latvių ežero veidrody

 

beveik visą dieną dulkė
į vakarą pasipylė
krušõs išsekusios kulkos
sutirpo, tyli

nebesigaluok, eik pogulio
prieš naktį, tu jos nemigsi
iš latvių ežero spuogulio
dvi aklos žvaigždelės mirksi

per kiaurą naktį rasoj
toj, kur akis išgraužė
mir̃ksi, – ratu sustoję
baigia gesyti laužą

vyrai, bernai ir pusberniai
jie jau buvau, nebebūsiu
nirtėjusie mano užperniai
šypsos į ūsą

 

 

kai Avižonio duobėse vedžiojau ožką

 

regėjau fleitininką ir palydą žiurkių
iš miesto trankiai traukiančią keliais
smagiai kretėjo kruvini pagurkliai
taukais ir mėsgaliais, ir guruliais
kasdienės duonos paniektos aplipę
jos čiaupstėsi, jų vado plaučiai cypė

apie teisybę, laisvę ir idėją
nelyg pliki žiurkyčiai išbadėję

 

 

dar vienas rytas

 

dangus nusileido į žemę
Dievas į kūdikio širdį
ko mokiausi šitiek amžių
atsisveikint, šiek tiek numirti

 

 

gėlėta baladė miestelio žvaigždei

 

blėstančios žarijos rijo
liepsną, iškvėpavo karštį
kūdikėliai, gimę káršti
miglinėjo tarp lelijų

ornamentinių tulpelių
lyg citatų iš baroko
Lėvenio lytynan šoko
nuogas ir užtat karalius

plaukė nuplaukė, bet grįžo
debesų ir ižo rožės
nuplakti šešėliai ruožais
tai kvatojantys, tai gižūs

žengė kruvinas ir gyvas
pasitikrinęs sveikatą
o tada liepsnot suskato
smilkiny sraunus jurginas

 

 

išnyra pastirusi saulė

 

pirmaryčių gaidos, godžios
akys apsvaigusios gobia –
atpildą, atlygį, grobį?
Dievas dar nemirė, šypsos
menamos ir vakarykščios
ievos sūpuojas ant kviečio
šiaudo saulėto ir kviečia

kur švietė miražų godos
mainės, iš baimės blyško
kad laimės tos nelinkėčia

 

 

ir vyną pavertė gaivingu vandeniu

 

saulė kiáurai uosto vartus
žemiau skersinio per sprindį
nelaimingi nežino, kad jie laimingi
nė bluosto nespėję nusnūst

vėjas uosto ant šlapio asfalto
gegùžraibę devynvaistę
balutę vaikišką, vaiskią
po lašą ištaško, ištalžo

užkalba: grįžk tenai
kur – koks esi – buvai
vanduo, vanduva, vandva

iš žemės ir iš dangaus
genamas, kaupkis, auk
kraujyje sūriame

 

Ramūnas Čičelis. Poezija kaip kvėpavimas

2023 m. Nr. 3 / Vladas Braziūnas. Laiko pralandos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 256 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Vladas Braziūnas. Šešios giesmės Pranciškaus šešiakojei

2022 m. Nr. 12 / Valanda apleistoji rasos
vakare kaip Golgotos rūsiuos
kaip kare tarp Maskvos ir Rusio

Hermanis Marģers Majevskis. Atsisveikinimas su upe

2022 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas / Hermanis Margeris Majevskis (1951–2001) – brandus ir savitas latvių poetas, o meilės ir šeimos ryšiais dar glaudžiai susijęs ir su mūsų poezija, kultūra, apskritai su Lietuva;

Vladas Braziūnas. Europieti, prie dangaus prikniedytas…

2022 m. Nr. 8–9 / In memoriam Knuts Skujenieks (1936 09 05–2022 07 25) / Vakar iš Rygos parvažiavom atsisveikinę su Knutu. Pilni graudulio ir gerumo. Kaip ir Knuto eilutės, jauno balso ten, prie karsto, jautriai išdainuotos: aš pilnas, išsipildęs…

Vladas Braziūnas. Tylos lava išeina iš krantų

2022 m. Nr. 2 / laivas svyra ir vos tik nevirsta ant šono
nors jau mažinu greitį ir garo variklį išjungiu
laivas svyra vis tiek, deny tiršta naujų kapitonų
išdidybe vis niekaip nebaigiančių persirgti jungų

Pēters Brūveris. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas / Pėteras Brūveris (1957–2011) – vienas iš pajėgiausių ir originaliausių latvių poetų, išleidęs dešimtį eilėraščių rinkinių, džiugiai rašęs ir eilėraščius vaikams, ir žodžius muzikos kūriniams.

Vladas Braziūnas. Raudonos dagilių kaukės

2020 m. Nr. 12 / apraudant jubiliejus
šermenyse paknapsant
kapinėles pakapstant
pildantis nuobodybei
pačiai sau pamokslaujančiai

Vladas Braziūnas. Benamis miestas

2019 m. Nr. 12 / nevesk ing pagundymą, Vilniaus
įžulnią dzūkišką šviesą
kalvelėm puriom nusidriekiančią
plėšk man iš akių: ji vylius

Vladas Braziūnas. Gyvoji ir negyvoji

2018 m. Nr. 7 / galiu įsigaut į lėktuvą Siningo oro uoste (šeimininkai pamiršo bilietus) galiu padaryti, kad nusivylusi nusišypsotų kalnus galiu apsodyti sodais galiu būt rapsodas, Dievo apdovanotas ir mylimas laukti galiu…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

Vladas Braziūnas. Viskas duota gražiai

2016 m. Nr. 8–9 / Henrikas Algis Čigriejus 1933 03 06 – 2016 07 01 / Taip jau nutiko, kad šį atminimo žodelį Henrikui Algiui Čigriejui tenka rašyti būnant toli nuo Lietuvos. Toptelėjo, kad apie kokias savo tolimesnes keliones…