Vainius Bakas. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 2
Norai
1.
Išrauk iš savęs
aukščio baimę
mylėti tolygu
kopti
į aukščiausią
drevėtą pušį
prisirišus senoviniu geiniu¹*
spitriai sliuogti jos liemeniu
aukštyn
iš vėsios drevės gilumos
pirštais rinkti
laukinių bičių medų
ragauti raganišką
gomurį nutvilkantį skonį
kol ima ūžt ausyse
kol aplink spiečiasi spiečius
ir minkštos kaip snaigės
bitės tirpsta
tiesiai ant skruostų
jau sliuogiant
jos liemeniu žemyn
kaip jaunas mėnulis
kojomis apsivijęs
šią naktį
šią akliną girios tamsą
paverčiant
šviesa.
2.
Smėly lazdos galu
vedžioju nuliukus
tu
kryželius
įdomu
kuris pirmas
užbrauksim.
3.
Tavo
lango kvadratėlyje
tirpsta
lajinė žvakė
iš avelės taukų
vis silpniau
ir silpniau
kol lieka
rusenti akių
spingsulės
tada
sugalvoju norą
– –
ir užpučiu.
4.
Bandau atspėti
apie ką pagalvojai
užpūsdama
paskutiniąją pienę
iš savo gimimo nakties.
5.
Tavo sode pavasaris
sugaišti pagavo
ir putodams Ievos krūmas
į nieką pavirto
Adomo obuolys
dar tik mezgas
galusodėj tarsi
galugerkly.
Trumpieji signalai. Sniego
* * *
Vėjas ridena pažeme
vienkartinius puodelius
šalia vienkartinės lėkštės
ir šakutės
vienkartinių apaštalų pėdos atšalusios
vienkartinė vakarienė suvalgyta
vienkartinis gyvenimas
baigiasi
be teisės būti
perdirbtas.
* * *
Sniege pamečiau pėdsakus
radusiam
atsilyginsiu.
* * *
Šluoju sandėliuką
pasilenkiu
keista net
kad vyšnių sodas sutilpo
į penkis stiklainius uogienės.
* * *
Atitirpdau senąją „Snaigę“
nelyg alpinistas
kapoju ledus
išimu visą likusį turinį
ant stalo garuoja
suledėję sparnai
suledėjusios širdys
perpus perskelta kiaulės galva
spokso kaire akimi
ir tas žvilgsnis
tas žvilgsnis
toks gilus toks šaltas
skvarbus
atrodo kažkur jau matytas.
* * *
Sniegas ateina iš kitos
žemės pusės
smelkias į drabužius lenda po oda
gręžias kiaurai per kaulus
drėgme ir pelėsiais
atsiduoda drobių rietimai
senovinėse
kraičių skryniose
komodų stalčiuose
vartant senas knygas
ar nuotraukų albumus
ima šalti pirštų galiukai
galiausiai sniegas įsėlina į kalbą
pokalbiai tampa vis šaltesni ir šaltesni
upių ir smegenų vingiai
lėtėja ledėja
vis paklausesnės
vilnonės kojinės
želdinamos barzdos ir plaukai
kojos mirkomos vonelėse
iki raudonumo
spiritu ir gyvačių nuodais
trinami sustirę sąnariai
niekas nekuria naujų atspalvių
apibūdinti sniegui
jis tiesiog yra
kaip akies baltymas
supantis vyzdį
neįvardijamas
tylus ir visur
esantis.
* * *
Kažkoks nematomas magnetas
traukia paukščius žiemoti svetur
prisiminimai apie vasarą –
tik gurkšnis žolynų trauktinės
šaltą pavakarę gomuriu žemyn
nuslystanti aitri šiluma
lašas žolynų ugnelės lėtai nubėga stemple
pasklinda po krūtinę
po kūną
atmintis cituoja karčiai saldžias
žolelių ištraukas
žodžiai virsta į garų kamuolėlius
kondensuojas ant lubų
ir lyja tavam kambary
net tada kai lauke
šviečia saulė.
* * *
Kaip žuvis
ištraukta
iš plačios sietuvos
spurda mano širdis
pakliuvusi
ryto rietuvėn.
* * *
Tyro ryto šviesa
įtrūkęs dangus
pasilieja
kaip anties kiaušinis
tykiai vaikas
iš patalo
ritasi.
* * *
Vienas rytų išminčius
(neprisimenu koks)
yra pasakęs žodžius
(neprisimenu kokius)
pamenu tik
dvelksmą iš burnos
vėjas iš
eukaliptų giraitės.
___________
1* Geinys – etnogr., dzūkiškai virvinis prietaisas lipti į medį bitėms kopinėti.