literatūros žurnalas

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11

Gupijos

Jos čia tam,
Kad mums būtų
Gražiau.

Juk malonu žinoti,
Kad žuvytėms akvariumuose irgi
Retsykiais norisi pasikarti

Paklaikus nuo tuštumos,
Ankštumos,
Vienatvės ir nuobodulio,

Kad ir jos ilgainiui pavargsta
Bučiuodamos vis ir bučiuodamos
Pasaulio
Pažinimo ribas…

Įdomu, jei kuri jų paklaustų
Apie prasmę
Čia
Visų mūsų buvimo,

Ką atsakytume – tie, nuo kurių
Nepriklauso,
Tie, nuo kurių –
Nė kiek ne gražiau –

Su savo chalatais, ausinėm,
Ekranais, tabletėm

Po vieną
Prieblandoj kybantys
Talpiuose daugiaaukščių
Akvariumuose?..

Juk ir mes teįstengiam žiopčiot,
Veidus prie stiklų prikišę,
Tegalim
Akis išsproginę stebėt

Kaip ašarom lietūs,
Metai mūsų
Ir žmonės

Nesulaikomai slysta žemyn

Glotnia
Pažinimo riba.

 

 


Žadintuvą nustatant

Sapnai,
Kuriais užsikrečiama
Bučiuojantis, per kraują ar vos
Prisilietus.

Neišaiškinami, sukeliantys
Priklausomybę sapnai.

Sapnai su dvigubu dugnu,
Su uždelsto
Sprogimo mechanizmu,
Detonuojantys tik jau visai
Nubudus…

Su labai išretėjusiu
Ozono sluoksniu, dažnomis
Sniego lavinomis, negailestinga
Nelaimių statistika…

Vienviečiai, primenantys
Karstus, ir
Talpūs, kaip aikštės,
Į kurias prievarta
Suvaromos minios…

Su pamokoma potekste.

Užkoduoti sapnai ir sapnai,
Kuriuos būtina sunaikinti,
Vos su jais susipažinus.

Sapnais apsimetantys
Žmonės ir debesys…

Poilsiu apsimetanti
Baimė ir nerimas…

Laisve apsimetantys
Vakarai ir sekmadieniai…

Noriu sapno
Kaip Paukščių Tako,
Nepaliaujančio
Nešt su savim –

Raminančiai mirksinčio,
Jokiais radarais
Nesusekamo –

Su galimybe
Užsirakinti jame iš vidaus.

Labanakt.

 

 

Degantis liūtas

Visi jie svaigiai artėja dabar:

Jaunas mėnuo ir jaunas
Vėjas, nerimu
Pulsuojanti tyla,

Lyg prieš pat audrai

Praplyštant…

Jauna, smalsi gyvastis,
Išsikasanti
Iš smėlio krabais, pakibusi
Tiesiai virš jų
Plėšriais paukščiais…

Dievas, kipšas, žvėriūkščiai,
Vaiduokliškoj
Mėnulio šviesoj,

Liesa

Žmogysta, rankiojanti
Kažką nuo žemės,
Vis kišanti,
Kišanti
Sau burnon…

Estafetė – greityn,
Greityn –

Jaunas natangų karys,
Dėvintis laisvę, vietoj šarvų, akys,
Žibančios ąžuolo uokse, paklydęs
Jėzuitų vienuolis,
Susipainiojęs savo abito padurkuose,
Niekaip nesuspėjantis paskui

Dievą…

Po to jau – bendruomenės,
Gentys ir tautos,
Verkiančios moterys, bombos,
Išblyškę vaikai,

Baisūs smakai
Nelauktai vietoj vyrų
Iš miško parėję…

Kažkur maždaug čia
Turėčiau pasirodyt ir aš –

Drąsus, tuščiaviduris
Kaip gimnastikos lankas,
Pro kurį tuoj turėtų
Liuoktelėt
Degantis liūtas –

Nelyg lūžio taškas
Tarp ką tik artėjusio,
O štai –

Jau nutolstančio…

Regis, ir viskas.
Regis, ir vėl –

Jaunas mėnuo
Ir vėjas jaunas.

 

 

Vėjas, vartantis knygą

Sušnypščia į vandenį kritus
Dar viena
Signalinė raketa –

Taip ir nesuradusi tavęs,
Sužeistas
Po suoliuku numesto
Romano herojau,

Taip ir neįstengusi atskirti
Sukniubusio tavo
Kūno kontūrų nuo
Tamsos…

Akivaizdu – šita knyga
Ne apie tave, todėl ir
Mūšį laimėsi ne tu,

Ir nenukraujuosi
Dabar ne tu,

Ir ašarą spaus
Ne tavo
Meilės istorija…

Nenusimink –

Aš irgi iš tų, kurie nesurandami
Nei Joninių nakty,
Nei lapkričio kapinėse –

Tarsi lauktų dar šimtmečiai
Iki mano gimimo…

Aš irgi iš tų,
Pro kuriuos žvelgiama kiaurai,
Akim ir šypsenom ieškant
Aplink vertesnių, svarbesnių,
Tikresnių…

Pats supranti, ir aš negaliu –
Neturiu teisės toks eiti namo,
Sugrįžt į save, pas savus –
Vis tiek nepažintų,

Vis tiek neįleistų – be veido,
Be svorio, be aiškios
Krypties?..

Susitaikyk,

Ir tau teks
Išmokti išbūti

Beveik, kad ir niekur,
Beveik, kad ir niekuo,
Beveik be vilties

Su manim…

Tiesa, naktimis
Šiame parke
Sušvinta žibintai,

Tačiau, jau ir pats supratai –

Anksčiau ar vėliau
Visi jie užgęsta

Šnypšdami.

 

 

Jėgų pusiausvyra

Pasaulis nepažinus –

Tik didis toks nubudimas
Rugpjūčio naktį,
Niekieno plaštakai purtant
Niekieno petį –

Tik žvaigždės
Atlapų durų stačiakampyje
Ir rūsio laiptai
Į požemių tamsą…

Nepažinus net ir aš –
Apsisapnavęs berniukas,
Ilgais naktiniais marškiniais,
Su virpančia žvake rankoje:

„Ei, ar yra ten kas nors?..“

Fizika pralaimi metafizikai –
Jungiklis neveikia,
Tik angys,
Šarangės, varangės,
Driežai ir rupūžės (akis į tamsą
įkritusiems iščiulpia dar
gyviems esant)…

„Vergilijau, kur tu? – šaukiu,
Pats savo balso bijodamas, – kelintas
Čia ratas? Aš vienas
Nerasiu kaip grįžti…“ (nujaučiu

ką man dabar darys – beveik jau
matau kaip triūsia palinkę

virš manojo kūno alchemikai,
plėšrias šypsenas slepiantys
po plėšrių paukščių
kaukėmis,

kaip virpina šaltus,
kaulėtus pirštus
man tiesiog ant širdies)…

Ar gali būti, kad pragaras
Prasideda kiekvieno mūsų vaikystės
Namų rūsyje? Kad „Beatričė“ –

Pro atlapas duris
Iš aukštybių mums mojančio

Tarpgalaktinio
Erdvėlaivio pavadinimas?.. (nujaučiu –

beveik jau matau
kaip paskutinę akimirką
mane jis suspėja išgelbėti)…

Jėgų pusiausvyra –
Fizika šypsosi metafizikai –
Tik džiaugsmas ir nesvarumas,
Tik taškas ir begalybė –

Tik bėga nubėga žvaigždėtu dangum
Apsisapnavęs berniukas
Žvaigždėtais
Naktiniais marškiniais…

Jėgų pusiausvyra –

Stoviu ant laiptų į tamsą
Jau pusę
Savo gyvenimo,

Išaugtais marškiniais, užgesusiu
Žvakigaliu rankose –
Ir neinu nei žemyn, nei aukštyn:

– Ei, ar yra ten kas nors?..

– Yra.

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 2 / Viskas taip, kaip kadais palikau –
nors tiek metų čia mano nebūta.

Rimvydas Stankevičius: „Kiekvienas matuojasi eilėraštį kaip marškinius“

2023 m. Nr. 1 / Poetą Rimvydą Stankevičių kalbina Arnas Ališauskas / „Yra posakis – „Jeigu gali nerašyti – nerašyk“. O tau, Stankevičiau, pasakysiu: jeigu negali rašyti, tai ir nerašyk“, – teko būti tokios frazės liudininku prieš trisdešimt metų

Liudvikas Jakimavičius: „Per poeziją žmogus susitaiko su pasauliu“

2022 m. Nr. 5–6 / Poetą, dramaturgą, publicistą Liudviką Jakimavičių kalbina Rimvydas Stankevičius / Gyvenu aiškiai supratęs, kad svarbiausias dalykas – stengtis išsaugoti švarią ir šviesią sielą. Man tai ir yra gyvenimo bei kūrybos gilioji prasmė.

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 3 / Brangus buvo tavo šypsnys
Vien akimis ir lūpų kampučiais,
Pigūs buvo tavo batukai –
Per lengvi lapkričio gūsiams,

Lina Buividavičiūtė. Poezijai karantinas (ne)galioja

2021 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris 2021. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, 2021. – 371 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Rimvydas Stankevičius. Pavasaris bus vasarą

2021 m. Nr. 5–6 / Gal pandemija dar pasispardys, bet vis vien subliukš. Gal šypsosimės po kaukėmis, bet priežasčių šypsotis – susikursime. Gal pavasaris bus vasarą, bet tikrai bus. Ir šitai – svarbiausia.

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 2 / Tyliu, nors turėčiau sakyti:
Man yra apstulbusi,
Savo buvimu netikinti,
Prie šito pasaulio

Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12 / Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius / rofesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Tai daugiausia apie ją ir pasako.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5–6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.

Rimvydas Stankevičius. „Poezijos pavasaris“: kaip radom, taip paliksim!

2017 m. Nr. 5–6 / Apie šimtmečiais puoselėtas, iš kartos į kartą perduodamas tiesas, sakralines ir kultūrines vertybes, papročius ir tradicijas mūsų tėvai, jų tėvų tėvai ir seneliai sakydavo: „Kaip radom, taip ir paliksim.“