literatūros žurnalas

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11

2019 11

Gupijos

Jos čia tam,
Kad mums būtų
Gražiau.

Juk malonu žinoti,
Kad žuvytėms akvariumuose irgi
Retsykiais norisi pasikarti

Paklaikus nuo tuštumos,
Ankštumos,
Vienatvės ir nuobodulio,

Kad ir jos ilgainiui pavargsta
Bučiuodamos vis ir bučiuodamos
Pasaulio
Pažinimo ribas…

Įdomu, jei kuri jų paklaustų
Apie prasmę
Čia
Visų mūsų buvimo,

Ką atsakytume – tie, nuo kurių
Nepriklauso,
Tie, nuo kurių –
Nė kiek ne gražiau –

Su savo chalatais, ausinėm,
Ekranais, tabletėm

Po vieną
Prieblandoj kybantys
Talpiuose daugiaaukščių
Akvariumuose?..

Juk ir mes teįstengiam žiopčiot,
Veidus prie stiklų prikišę,
Tegalim
Akis išsproginę stebėt

Kaip ašarom lietūs,
Metai mūsų
Ir žmonės

Nesulaikomai slysta žemyn

Glotnia
Pažinimo riba.

 

 


Žadintuvą nustatant

Sapnai,
Kuriais užsikrečiama
Bučiuojantis, per kraują ar vos
Prisilietus.

Neišaiškinami, sukeliantys
Priklausomybę sapnai.

Sapnai su dvigubu dugnu,
Su uždelsto
Sprogimo mechanizmu,
Detonuojantys tik jau visai
Nubudus…

Su labai išretėjusiu
Ozono sluoksniu, dažnomis
Sniego lavinomis, negailestinga
Nelaimių statistika…

Vienviečiai, primenantys
Karstus, ir
Talpūs, kaip aikštės,
Į kurias prievarta
Suvaromos minios…

Su pamokoma potekste.

Užkoduoti sapnai ir sapnai,
Kuriuos būtina sunaikinti,
Vos su jais susipažinus.

Sapnais apsimetantys
Žmonės ir debesys…

Poilsiu apsimetanti
Baimė ir nerimas…

Laisve apsimetantys
Vakarai ir sekmadieniai…

Noriu sapno
Kaip Paukščių Tako,
Nepaliaujančio
Nešt su savim –

Raminančiai mirksinčio,
Jokiais radarais
Nesusekamo –

Su galimybe
Užsirakinti jame iš vidaus.

Labanakt.

 

 

Degantis liūtas

Visi jie svaigiai artėja dabar:

Jaunas mėnuo ir jaunas
Vėjas, nerimu
Pulsuojanti tyla,

Lyg prieš pat audrai

Praplyštant…

Jauna, smalsi gyvastis,
Išsikasanti
Iš smėlio krabais, pakibusi
Tiesiai virš jų
Plėšriais paukščiais…

Dievas, kipšas, žvėriūkščiai,
Vaiduokliškoj
Mėnulio šviesoj,

Liesa

Žmogysta, rankiojanti
Kažką nuo žemės,
Vis kišanti,
Kišanti
Sau burnon…

Estafetė – greityn,
Greityn –

Jaunas natangų karys,
Dėvintis laisvę, vietoj šarvų, akys,
Žibančios ąžuolo uokse, paklydęs
Jėzuitų vienuolis,
Susipainiojęs savo abito padurkuose,
Niekaip nesuspėjantis paskui

Dievą…

Po to jau – bendruomenės,
Gentys ir tautos,
Verkiančios moterys, bombos,
Išblyškę vaikai,

Baisūs smakai
Nelauktai vietoj vyrų
Iš miško parėję…

Kažkur maždaug čia
Turėčiau pasirodyt ir aš –

Drąsus, tuščiaviduris
Kaip gimnastikos lankas,
Pro kurį tuoj turėtų
Liuoktelėt
Degantis liūtas –

Nelyg lūžio taškas
Tarp ką tik artėjusio,
O štai –

Jau nutolstančio…

Regis, ir viskas.
Regis, ir vėl –

Jaunas mėnuo
Ir vėjas jaunas.

 

 

Vėjas, vartantis knygą

Sušnypščia į vandenį kritus
Dar viena
Signalinė raketa –

Taip ir nesuradusi tavęs,
Sužeistas
Po suoliuku numesto
Romano herojau,

Taip ir neįstengusi atskirti
Sukniubusio tavo
Kūno kontūrų nuo
Tamsos…

Akivaizdu – šita knyga
Ne apie tave, todėl ir
Mūšį laimėsi ne tu,

Ir nenukraujuosi
Dabar ne tu,

Ir ašarą spaus
Ne tavo
Meilės istorija…

Nenusimink –

Aš irgi iš tų, kurie nesurandami
Nei Joninių nakty,
Nei lapkričio kapinėse –

Tarsi lauktų dar šimtmečiai
Iki mano gimimo…

Aš irgi iš tų,
Pro kuriuos žvelgiama kiaurai,
Akim ir šypsenom ieškant
Aplink vertesnių, svarbesnių,
Tikresnių…

Pats supranti, ir aš negaliu –
Neturiu teisės toks eiti namo,
Sugrįžt į save, pas savus –
Vis tiek nepažintų,

Vis tiek neįleistų – be veido,
Be svorio, be aiškios
Krypties?..

Susitaikyk,

Ir tau teks
Išmokti išbūti

Beveik, kad ir niekur,
Beveik, kad ir niekuo,
Beveik be vilties

Su manim…

Tiesa, naktimis
Šiame parke
Sušvinta žibintai,

Tačiau, jau ir pats supratai –

Anksčiau ar vėliau
Visi jie užgęsta

Šnypšdami.

 

 

Jėgų pusiausvyra

Pasaulis nepažinus –

Tik didis toks nubudimas
Rugpjūčio naktį,
Niekieno plaštakai purtant
Niekieno petį –

Tik žvaigždės
Atlapų durų stačiakampyje
Ir rūsio laiptai
Į požemių tamsą…

Nepažinus net ir aš –
Apsisapnavęs berniukas,
Ilgais naktiniais marškiniais,
Su virpančia žvake rankoje:

„Ei, ar yra ten kas nors?..“

Fizika pralaimi metafizikai –
Jungiklis neveikia,
Tik angys,
Šarangės, varangės,
Driežai ir rupūžės (akis į tamsą
įkritusiems iščiulpia dar
gyviems esant)…

„Vergilijau, kur tu? – šaukiu,
Pats savo balso bijodamas, – kelintas
Čia ratas? Aš vienas
Nerasiu kaip grįžti…“ (nujaučiu

ką man dabar darys – beveik jau
matau kaip triūsia palinkę

virš manojo kūno alchemikai,
plėšrias šypsenas slepiantys
po plėšrių paukščių
kaukėmis,

kaip virpina šaltus,
kaulėtus pirštus
man tiesiog ant širdies)…

Ar gali būti, kad pragaras
Prasideda kiekvieno mūsų vaikystės
Namų rūsyje? Kad „Beatričė“ –

Pro atlapas duris
Iš aukštybių mums mojančio

Tarpgalaktinio
Erdvėlaivio pavadinimas?.. (nujaučiu –

beveik jau matau
kaip paskutinę akimirką
mane jis suspėja išgelbėti)…

Jėgų pusiausvyra –
Fizika šypsosi metafizikai –
Tik džiaugsmas ir nesvarumas,
Tik taškas ir begalybė –

Tik bėga nubėga žvaigždėtu dangum
Apsisapnavęs berniukas
Žvaigždėtais
Naktiniais marškiniais…

Jėgų pusiausvyra –

Stoviu ant laiptų į tamsą
Jau pusę
Savo gyvenimo,

Išaugtais marškiniais, užgesusiu
Žvakigaliu rankose –
Ir neinu nei žemyn, nei aukštyn:

– Ei, ar yra ten kas nors?..

– Yra.

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5–6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.

Rimvydas Stankevičius. „Poezijos pavasaris“: kaip radom, taip paliksim!

2017 m. Nr. 5–6 / Apie šimtmečiais puoselėtas, iš kartos į kartą perduodamas tiesas, sakralines ir kultūrines vertybes, papročius ir tradicijas mūsų tėvai, jų tėvų tėvai ir seneliai sakydavo: „Kaip radom, taip ir paliksim.“

Lina Buividavičiūtė. Ne apie laumes – apie save ir pūgą

2017 m. Nr. 2 / Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 79 p.

Rimvydas Stankevičius. Norvegų žvejai. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Herojus. Kiek save atmenu – Visad svajojau būti išgelbėtas. Mėgau knygas, kuriose budi jėgos, Įgaliotos ištraukti mane Iš bet kurio siužeto gerklės, Mėgau, kai rašė: „Mums įžengus, siaubūnas Jau buvo nukautas“…

Lina Buividavičiūtė. „Pūgos duris“ atvėrus

2016 m. Nr. 4 / Rimvydas Stankevičius. Pūgos durys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 60 p.

Rimvydas Stankevičius. Kritika, neatlaikanti kritikos

2016 m. Nr. 3 / Buvo laikas – skundėmės, kad literatūros kritika Lietuvoje – dar „apdirbta ideologiškai“, dar iš „anų“ laikų… Buvo laikas – skundėmės, kad kritikos kritikai jau neberašo, nes kultūros leidiniai neturi lėšų recenzijoms užsakyti…

Viktorija Daujotytė. Laiku ištarti kertinį skiemenį

2015 m. Nr. 12 / Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Tradicijos šauksmas

2015 m. Nr. 7 / Rimvydas Stankevičius. Kertinis skiemuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 125 p.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Dovilė Kuzminskaitė. Poezija eilutėse ir tarp eilučių

2012 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Ryšys su vadaviete. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 104 p.

Elena Gasiulytė. Laikas apeigų nepaveikia

2011 m. Nr. 11 / Rimvydas Stankevičius. Patys paprasčiausi burtažodžiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 104 p.

Rimvydas Stankevičius. Poetinis Druskininkų ruduo

1995 m. Nr. 12 / Vėl Poetinis Druskininkų ruduo, vėl visi drauge – kas iš Australijos, kas Iš Amerikos, kas iš Lenkijos, kas iš tolimosios Latvijos, o kas net iš paties gūdžiojo girių bei pelkių krašto – Lietuvos..