Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 11
Gupijos
Jos čia tam,
Kad mums būtų
Gražiau.
Juk malonu žinoti,
Kad žuvytėms akvariumuose irgi
Retsykiais norisi pasikarti
Paklaikus nuo tuštumos,
Ankštumos,
Vienatvės ir nuobodulio,
Kad ir jos ilgainiui pavargsta
Bučiuodamos vis ir bučiuodamos
Pasaulio
Pažinimo ribas…
Įdomu, jei kuri jų paklaustų
Apie prasmę
Čia
Visų mūsų buvimo,
Ką atsakytume – tie, nuo kurių
Nepriklauso,
Tie, nuo kurių –
Nė kiek ne gražiau –
Su savo chalatais, ausinėm,
Ekranais, tabletėm
Po vieną
Prieblandoj kybantys
Talpiuose daugiaaukščių
Akvariumuose?..
Juk ir mes teįstengiam žiopčiot,
Veidus prie stiklų prikišę,
Tegalim
Akis išsproginę stebėt
Kaip ašarom lietūs,
Metai mūsų
Ir žmonės
Nesulaikomai slysta žemyn
Glotnia
Pažinimo riba.
Žadintuvą nustatant
Sapnai,
Kuriais užsikrečiama
Bučiuojantis, per kraują ar vos
Prisilietus.
Neišaiškinami, sukeliantys
Priklausomybę sapnai.
Sapnai su dvigubu dugnu,
Su uždelsto
Sprogimo mechanizmu,
Detonuojantys tik jau visai
Nubudus…
Su labai išretėjusiu
Ozono sluoksniu, dažnomis
Sniego lavinomis, negailestinga
Nelaimių statistika…
Vienviečiai, primenantys
Karstus, ir
Talpūs, kaip aikštės,
Į kurias prievarta
Suvaromos minios…
Su pamokoma potekste.
Užkoduoti sapnai ir sapnai,
Kuriuos būtina sunaikinti,
Vos su jais susipažinus.
Sapnais apsimetantys
Žmonės ir debesys…
Poilsiu apsimetanti
Baimė ir nerimas…
Laisve apsimetantys
Vakarai ir sekmadieniai…
Noriu sapno
Kaip Paukščių Tako,
Nepaliaujančio
Nešt su savim –
Raminančiai mirksinčio,
Jokiais radarais
Nesusekamo –
Su galimybe
Užsirakinti jame iš vidaus.
Labanakt.
Degantis liūtas
Visi jie svaigiai artėja dabar:
Jaunas mėnuo ir jaunas
Vėjas, nerimu
Pulsuojanti tyla,
Lyg prieš pat audrai
Praplyštant…
Jauna, smalsi gyvastis,
Išsikasanti
Iš smėlio krabais, pakibusi
Tiesiai virš jų
Plėšriais paukščiais…
Dievas, kipšas, žvėriūkščiai,
Vaiduokliškoj
Mėnulio šviesoj,
Liesa
Žmogysta, rankiojanti
Kažką nuo žemės,
Vis kišanti,
Kišanti
Sau burnon…
Estafetė – greityn,
Greityn –
Jaunas natangų karys,
Dėvintis laisvę, vietoj šarvų, akys,
Žibančios ąžuolo uokse, paklydęs
Jėzuitų vienuolis,
Susipainiojęs savo abito padurkuose,
Niekaip nesuspėjantis paskui
Dievą…
Po to jau – bendruomenės,
Gentys ir tautos,
Verkiančios moterys, bombos,
Išblyškę vaikai,
Baisūs smakai
Nelauktai vietoj vyrų
Iš miško parėję…
Kažkur maždaug čia
Turėčiau pasirodyt ir aš –
Drąsus, tuščiaviduris
Kaip gimnastikos lankas,
Pro kurį tuoj turėtų
Liuoktelėt
Degantis liūtas –
Nelyg lūžio taškas
Tarp ką tik artėjusio,
O štai –
Jau nutolstančio…
Regis, ir viskas.
Regis, ir vėl –
Jaunas mėnuo
Ir vėjas jaunas.
Vėjas, vartantis knygą
Sušnypščia į vandenį kritus
Dar viena
Signalinė raketa –
Taip ir nesuradusi tavęs,
Sužeistas
Po suoliuku numesto
Romano herojau,
Taip ir neįstengusi atskirti
Sukniubusio tavo
Kūno kontūrų nuo
Tamsos…
Akivaizdu – šita knyga
Ne apie tave, todėl ir
Mūšį laimėsi ne tu,
Ir nenukraujuosi
Dabar ne tu,
Ir ašarą spaus
Ne tavo
Meilės istorija…
Nenusimink –
Aš irgi iš tų, kurie nesurandami
Nei Joninių nakty,
Nei lapkričio kapinėse –
Tarsi lauktų dar šimtmečiai
Iki mano gimimo…
Aš irgi iš tų,
Pro kuriuos žvelgiama kiaurai,
Akim ir šypsenom ieškant
Aplink vertesnių, svarbesnių,
Tikresnių…
Pats supranti, ir aš negaliu –
Neturiu teisės toks eiti namo,
Sugrįžt į save, pas savus –
Vis tiek nepažintų,
Vis tiek neįleistų – be veido,
Be svorio, be aiškios
Krypties?..
Susitaikyk,
Ir tau teks
Išmokti išbūti
Beveik, kad ir niekur,
Beveik, kad ir niekuo,
Beveik be vilties
Su manim…
—
Tiesa, naktimis
Šiame parke
Sušvinta žibintai,
Tačiau, jau ir pats supratai –
Anksčiau ar vėliau
Visi jie užgęsta
Šnypšdami.
Jėgų pusiausvyra
Pasaulis nepažinus –
Tik didis toks nubudimas
Rugpjūčio naktį,
Niekieno plaštakai purtant
Niekieno petį –
Tik žvaigždės
Atlapų durų stačiakampyje
Ir rūsio laiptai
Į požemių tamsą…
Nepažinus net ir aš –
Apsisapnavęs berniukas,
Ilgais naktiniais marškiniais,
Su virpančia žvake rankoje:
„Ei, ar yra ten kas nors?..“
Fizika pralaimi metafizikai –
Jungiklis neveikia,
Tik angys,
Šarangės, varangės,
Driežai ir rupūžės (akis į tamsą
įkritusiems iščiulpia dar
gyviems esant)…
„Vergilijau, kur tu? – šaukiu,
Pats savo balso bijodamas, – kelintas
Čia ratas? Aš vienas
Nerasiu kaip grįžti…“ (nujaučiu
ką man dabar darys – beveik jau
matau kaip triūsia palinkę
virš manojo kūno alchemikai,
plėšrias šypsenas slepiantys
po plėšrių paukščių
kaukėmis,
kaip virpina šaltus,
kaulėtus pirštus
man tiesiog ant širdies)…
Ar gali būti, kad pragaras
Prasideda kiekvieno mūsų vaikystės
Namų rūsyje? Kad „Beatričė“ –
Pro atlapas duris
Iš aukštybių mums mojančio
Tarpgalaktinio
Erdvėlaivio pavadinimas?.. (nujaučiu –
beveik jau matau
kaip paskutinę akimirką
mane jis suspėja išgelbėti)…
Jėgų pusiausvyra –
Fizika šypsosi metafizikai –
Tik džiaugsmas ir nesvarumas,
Tik taškas ir begalybė –
Tik bėga nubėga žvaigždėtu dangum
Apsisapnavęs berniukas
Žvaigždėtais
Naktiniais marškiniais…
—
Jėgų pusiausvyra –
Stoviu ant laiptų į tamsą
Jau pusę
Savo gyvenimo,
Išaugtais marškiniais, užgesusiu
Žvakigaliu rankose –
Ir neinu nei žemyn, nei aukštyn:
– Ei, ar yra ten kas nors?..
– Yra.