Erika Drungytė. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 11
Tu esi labirintas
Kiek beklaidžiotum po slaptus banginio savojo vidurius
Kiek beieškotum ten svarbesnių ar mažiau priežasčių
Susipinsi į tinklą sakau susipinsi ir niekas po vieną
Siūlą ar pinklę tavęs nebenarplios bet perrėš ir baigta
Makedoniečio bėda – karštas būdas ir nuolat sprendimas
Kartotas „Koks skirtumas, kaip“ – pasislinko į Vakarus
O į Rytus kirtimas tarytum per mazgą frygų valstiečio*
Buvo vien šokis akims vien ryžtingai atrodantys pa
Net ir mažą žuvytę norint pagauti turi būt ramus
Lėtai sėlint beveik nekvėpuoti ištirpt vandeny
Susiliet su žolėm akmenim ošimu kranto nendrių
Dar stebėti į kur krenta tavo šešėlis ką kliudo ko kliūva
Ir tik tapęs karklyno dalim srovės ritmą kartodamas
Neužtvenkdamas vėjo pavirtęs apglėbiančia viską tėkme
Nežinodamas net ką darai labirintą įveiksi pamiršęs
Žuvytę ir kardą ir klausimą – Ariadnę Tesėją Atėnus
* Frygų valstietis, vardu Gordijus, visam pasauliui tapo žinomas tada, kai jo supintą mazgą perkirto Aleksandras Makedonietis.
Tujos ištveria žiemą
Tujos nėra senos viešnios Lietuvoje
Bet prigijo lyg buvusios čia ar pasiilgtos
Mūsų gamtovaizdy parkų alėjose sodų
Peizažuose vangiai klampioj tyloj kapinių
Ką prisimena juslės kaip jaudina uodžiant
Salsvą ir graudulio pilną žaliąjį jų aromatą
Kokią ilgesio bokštų apsuptį akliną savo
Nugarom mes nuskenuojam bijodami žengti
Dar kiek arčiau nes paskui tik apsiaustas
Niūriojo dievo Plutono ir jo amžini kiparisai
Visą viduržemio kelią kolonom įrėminę
Gulę lentom Nojaus arkoje laikę valstybę
Su išskaptuotom kaip rodės Plutarchui
Nesudūlėsiančiom niekad įstatymų raidėm
Ką mes iš sapno ištraukiam ar išneriam tarsi
Akį iš DNR vąšeliu vieną balsį ar vos tiktai aidą
Kai pagarboj sumedėję užverčiame galvą
Į legioną romiečių stebėjusį kelkraščio sargą
Svaigiai linguojantį ryto brize lengvame
Kai atsargiai purtom sniegą nuo minkšto žalumo
Šiaurės sesers nepavargusios laukti kol šaknys
Elektron įjungs paralelines biografijas
Neatšaukiamoji
Brolau, dėl tavęs odeoną jie surentė
Tu tik ateik tik dainuoki išalkusiems
Ir tau jie surinko tūkstantį kriauklių
Tu tik papūsk tik pažadinki laukiančius
Tikrai dėl tavęs melsvą šilką Zefyras
Siautėsi – tu tik kalbėk giliai miegantiems
Ir dar šimtas moterų su nosinaitėmis
Tu tik skaityki eiles verkti trokštantiems
Brolau, suaukos jie tau maišą auksinių
Už tai tu atverk jų žaizdas užkalkėjusias
Suras tau švelnių sugulovių heterų
Tu tik paguosk juos burtažodžiais pasakų
Nes ką gi daryt vejamiems Adrastėjos
Nes ką gi daryti baimės privalgiusiems
Nes ką gi daryti per panikos priepuolius
Įėjus į kambarius savojo kūno
Ir nieko neradus ten nieko ničnieko
Netgi garstyčios grūdelio pelėkautams
Vienatvės deivė. Edithai Piaf
Mes tik sakome, kad skaitėme daug gerų privalomų knygų ir Bibliją
Mes tik juokiamės, kad reikia gerai atrodyti, nes grožis kažką nugalės
Mes tik guodžiamės, kad Dievas turi savo klausyklą ir nuolat joje sėdi
O pabandyk nugramdyt nuo grindinio visų ant jo kritusių vaikų odą
O pabandyk išdurti kiekvienas mažos mergaitės geidžiančias akis
O pabandyk išlupti kokaino pistoletą iš aukso misionieriaus rankų
O pabandyk permiegot su visom Sen Deni prostitutėm iš meilės
O pabandyk atimti klausą iš matricoj šokančių tavo gyvenimo blakių
O pabandyk artimiausiems draugams pasakyti – yra tiktai aš
O pabandyk kiemo žvirbliui perskaityti vienos sielos istoriją
O pabandyk kas kartą užėjus vakarui išsižadėti Morfėjaus
O pabandyk nebandyti nieko automobiliui slystant nuo kelio
Mes gyvename vieni kituose
Valdui Giliui
Kadais
Venecijoje
Gerdama ryto kavą klausiausi
Kaip vietos venetai
Bendrauja mylisi šūkauja brazdinasi
Jų gyvenimai susikabinę
Kanalų venom
Butas prie buto
Valtis prie valties
Langas į langą
Durys į duris
Neįmanoma
Pasislėpti atsiskirti užsirakinti
Iškirpti save iš vietos
Kitą iš tavęs
Klausą iš ausies
Labirintą iš minotauro
Letos tvaiką iš San Mikelės
Vyną iš vakaro
Kaukę iš karnavalo
Liūtą iš herbo
Prisiminimą iš sapno
Lyg auksinį
Šventųjų šešėlį
Kažkada
Paverčiantį visada
Astragalomantija
Pažaiskim slėpynių, pažaiskim kauliukais
Po delnu yra visi dvylika mėnesių:
Ir kiek beridentume, ką beuždengtume
Nėra, kas bus paslėpta, kas liks nežinoma
Suloškim iš dar vieno tylinčio vakaro
Kai apie nieką prie vyno tos šypsenos
O viduriuos žiedą jau kažkas traukia
Ne nuo bevardžio – granatai iš lūpų
Kur nuriedėjo mūsų kauliukai
Ką dabar bąla jie nakčiai bedantei
Mėtosi kamščiai sauso raudono
Karstančio apmaudo, rūgstančių lūkesčių
* * *
tik tak nuo ryto tik tak į pat vakarą
tik tak gegutė tik tak pasiklydo
tik tak nė garso tik tak vien ramunės
tik tak nemyli tik tak nemylėjo
tik tak pele pele tik tak pas ką žiedas
tik tak spąstukai tik tak nukaukšėjo
tik tak švytuoklė tik tak laikrodėlio
tik tak be garso tik tak apmusijo
tik tak po raktą tik tak rūdys vaikšto
tik tak laiptinėj tik tak pasikorė
tik tak karvytė tik tak septyntaškė
tik tak tik Dievo tik tak tik tik tak tik