literatūros žurnalas

Gintaras Bleizgys. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 1

 *

 

saulė atsitrenkė į mane ir esu vienas
pilnas tavo kapas gėlių ir debesys
žydi sustingę
ir sakau mama viskas

viskas ir viskas ir viskas
tu matai – – – – viskas
viskas dabar yra kažkoks naujas
mano gyvenimo žodis

žinojau kaip bus su tavo ligom
viską žinojau buvau aklinai pasiruošęs
bet kad šitaip stovėsiu daužomas
gruodžio vėjo kad šitokiam

gėlyne tarsi pasakų našlaitė žiemą išvyta
parnešti žibučių – čia pilna lelijų chrizantemų
gerberų net rožių žmonės pasiimkit viską jei
tik jums reikia

jei ko nors pritrūkot sakau
galiu padėti nes viskas nes viską
buvau numatęs
tik kad toks vienas stovėsiu nežinojau ir

atskrido genys ir ėmė kalt pušį prie mano peties
ir net saulė išlindo pro žydintį debesį ir aš šypsojausi
kad pasaulis mane mėgina paguosti
kad pataikauja kažkaip

dairiausi net išsižiojęs
žiūrėjau kur dabar reikės gyventi matai
sakau kiek daiktų
kiek daiktų ir kaip keistai jie man atrodo
be tavęs

kam dabar man tie daiktai ta saulė ko
tas genys pataikauja ko bijo
likusieji su manim pasiutusiai vienu – – –

pasiutusiai nereikalingi jie man dabar visi yra

2008. XII. 27–2009. I. 6

 

 

*

 

sapnavau tave
buvai išblyškus
ataugusiais plaukais be lašelinių
ir zondo pro kurį tave maitindavo ir
sakau mama ar tu jau pati gali praryti
maistą o žinai kai taip stipriai sirgai
kai ir galvoj metastazės ir kauluose ir
plaučiuose ir inkstuose ir dubeny ir
nežinia kur dar net aš buvau
nustojęs tikėt kad pasveiksi ne

atsakei ne man dar ir dabar
labai sunku praryti maistą

2009. I. 6

 

 

*

 

paskui sapnavau labai aukštą kalną
o apačioje tekėjo upė pro sapną žinojau
atseit čia druskininkai ir kaip vaikystėj
su tėvu einam prie nemuno ir laiptai
nuo to aukšto kalno tokie laiptai kopėčios
atseit man reikės lipti žemyn bet kad
žemė labai supurenta sakau kad labai stati
nuokalnė smėlis kaip kapo duobėj
jeigu lipsiu žemyn tai laiptai kopėčios
neišlaikys ir nukrisiu sakau tikrai neišlaikys
tos kopėčios ir lipau ir atsikabino laiptai
nuo kapo duobės ir kritau bet taip švelniai
taip minkštai ir ilgai ir sakiau tikrai nežinojau
kad taip minkšta yra leistis į kapą kad upė
ten tokia graži apačioj kad vaikystė kad tėvas
ir tu šypsojaisi žiūrėdama išblyškusi ir tais
juodais kailiniais apsirengusi kuriuos
tau mirus pasiėmė ir nešioja ramunė

2009. I. 6

 

 

*

 

kai užsimerki sauja išbyra man
daugiau nebebus lietaus pienės
nuvyto kalnas kur skaičiuodavau debesis

kai užsimerki aš daugiau
nebeskaičiuosiu
jau nebebus debesų ir mano ašaros prilyja
pilnus sapnus kai užsimerki aš tavo akių

daugiau nebematysiu tavo balso
ir pienės man yra nereikalingos ir
mano akys yra visai tuščios kai užsimerki

 

 

*

 

o šiąnakt per sapną visiems gydytojams
skambinau pasakyti kad jau nebelaikytų
vietos ligoninėje kad nebereikės tau
daugiau kankintis gerai sakau imdamas
nuo stalo didelį raudoną obuolį sakniavoj
lapai krinta ir tušti visi laukai visi išvažiavo
nors tu su manim pabūk sakau nes žmonių
nebeliko tokia baimė būti vienam tuščiame
pasaulyje ir tu sakai gerai dar pabūsiu ir
man susimaišo galvoj nes kurgi visi kodėl
visi numirė kodėl tik tu likai gyva ir nebežinau
iš kurios esu pusės ir atrodė kad nubudau
bet iš tikrųjų tai sapnas dar tęsis ilgai
kiekvieną naktį ypač prieš rytą kalbu su tavim
kartą buvai su puokšte pavasario gėlių
veisiejų autobusų stotyje laukėm lyg kas
turėtų sugrįžti bet niekas negrįžo ir tu
nuėjai su gėlėm paskui su tokiu raudonu
megztiniu buvai apsirengusi iš mano
vaikystės ir sakiau mama bet kaip
tu atjaunėjai kokia tu jauna mirei
kaip anksti atėjo tas laikas kad tik per
sapną galiu su tavimi kalbėtis jaučiuosi
kaip šuo pamatęs oro balioną
arba fejerverkus – kokie fejerverkai kokie
lekiantys į niekur ir pokšintys
dabar yra mano sapnai

2009. I. 25–IX. 6

 

 

*

 

nuotraukoj juodai balta
ežeras
per visą pasaulį
ir mano mama dar
tokia mergaitė su kasytėmis
tikriausiai aštuonerių

laiminga
spiegianti

jaunesnė už mano dukrą
nuotrauka iš mano gyvenimo
kurioj nesu net nujaučiamas
net vilties apie mane
net užuominos dieve

leisk jai būti laimingai
nereikia manęs
nereikia rytojaus – –

vakar buvau laimingas
prieš penkiasdešimt metų
ežere tavo sumanymuos
kuris viską žinai

esu laimingas dieve
plaukdamas ligi tavęs
kraujais spjaudydamasis
laukdamas
kol visa tai pasibaigs

eidamas į naują ežerą
konvulsiškai
fanatiškai
nesigręžiodamas

tu žinai mano dieve

tu rodei man nuotrauką

2009. VIII. 4

 

 

*

 

temsta su rėkiančiu raudoniu
tegu
ta saulė vysta ligi galo

žiogai nebijo čirpti per naktį
tegu jie vysta
tegu aš liksiu
su tavo mirtimi

bus rūkas iš balų
karosai miegos tvenkiny
ir lelijos
suskliaudusios plaukus

nėra tokios gelmės
kad galėtų mane išgąsdinti
nėra tokio nuotolio kuris
galėtų atskirti mus tokio
nebuvimo – –

2009. VIII. 3

Gintaras Bleizgys. Vestuvės

2024 m. Nr. 2 / Iš pradžių pasirodė, kad ji nusikeikė (kaip kokia bletsebėja ar kažkas panašaus), bet Volodia kumščiu stuktelėjo man į petį, tai tuoj susivokiau.

Ramūnas Čičelis. Nuo sąmoningo žvilgsnio iki kolektyvinių archetipų

2022 m. Nr. 7 / Gintaras Bleizgys. Procesija. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 128 p. Knygos dailininkė – Augustina Gruzdytė.

Gintaras Bleizgys. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 4 / spalio giedrumas
siūbuoja kaštonai
belapėmis šakomis
mėgindami įsikibti į saulę

Gintaras Bleizgys. BigVėjus

2021 m. Nr. 10 / Mes pakilome nuo pižoniškos sofos ir priėjome prie lango. Tokio su arka, gana plataus. Įdomu, kad dabar, praėjus vienuolikai metų, negaliu atsiminti, kokį vaizdą pro tą langą matėme, prisimenu tik stiprią šviesą.

Gintaras Bleizgys. Bokso kriaušių šventumas, arba Kryžkelėse su Donaldu Kajoku

2021 03 31 / Kai išėjo „Drabužėliais baltais“ buvau jau antrakursis ir mano gyvenimas jau buvo nesugrąžinamai persikėlęs į Vilnių, persikeitęs. Mokyklos nerimai ir atsiskyrimas nuo artimųjų bei to, kas įprasta, rimo, atsirado nauji įpratimai ir džiaugsmai.

Gintaras Bleizgys. Pasaulis

2021 03 31 / Marcelijui Martinaičiui – 85 / Te iš literatūros amžinybių mums nepavargdamas sirpsta ir kvepia Jūsų padovanotas pasaulis.

Gintaras Bleizgys. Sūnaus palaidūno grįžimas

2021 m. Nr. 3 / paskui netekau uoslės
ir dantys į kaulus atšipo
ir nesvetingas pasaulis
rodės visai gražus

Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.