literatūros žurnalas

Diana Paklonskaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10

* * *

Airija –
šeivamedžių ir gudobelių
karalystė

varnėnai
pasišvilpaudami karpo
debesų lėktuvėlius

o aš stoviu
sustabarėjusi
rankas sunėrusi

šei va me dė ju
gu do be lė ju

žiū, kaip greitai laikas

užpustė žiedlapiais
vieškelio griovelius

debesų lėktuvėliai
smenga į purviną
kanalo vandenį

pažyra
nakties gurinėliais

o aš stoviu
sustabarėjusi
rankas sunėrusi

šei va me dė ju
gu do be lė ju

čia paskutinį kartą

 


* * *

jau niekad neišpirksi
(ne)savo klaidų
kiauras laiko krepšys
devynšarvio žiedais
užpustyti langai
prakrapštai, kad tolumoj
pamatytum
gremėzdišką, raibą
klaustuką
ant žvynuotos
vištos kojelės
virš to klaustuko
parimęs lyg Dievas
viliojančiai moja
norėtum eiti
paknopstom lėkti
už penkių horizontų
bet lyg vaikiškam
kaleidoskope
subyra į veidrodinį
spalvų ornamentą
vietovės, veidai
ir žodžiai
klikt – klikt – klikt –
tobulai
devynšarvio žiedais
užpustyti langai – – –
leisk
bent akies krašteliu
pažiūrėti
į besišypsantį Dievą

 


* * *

kaip gerai, kad rytas
protingesnis už vakarą
kad nuoskaudos ir gėda
tamsoj iškūkčiotų ašarų
per naktį pabyra po lova
mėtiniais žirneliais
o atrodė, kad niekad
jau niekad…
kaip gerai, kad užmiegam
net ant šlapių pagalvių
nes kitaip mes negalim
nes taip mums skirta
net kalėjimų vienutėse
ar traukinių peronuose
ant kartoninių lakštų
šalia prašmatnių
parduotuvių
apleistuose parkuose
ir pamirštose sodybose
kaip gerai, kad rytas
protingesnis už vakarą
ir priešo siluetas išnyksta
su sapno likučiais
o peilio ašmenys
tik rasos lašeliai
ant dar neišsiskleidusio
kardelio žiedo

 


* * *

dabar galvoju, ar aš ten buvau?

fazanas iš balto porceliano puoduko
suklykė ir nuskrido –

žvilgsniai – žodžiai – žingsniai –
girtos minios erzelynė

ir drakono atspindys
pažvelgus į murziną
„Maximos“ stiklą

dabar galvoju, galėjau išsitiesti
ir šokti

iki aukščiausio klevo viršūnės
iki kosmoso
net iki tos nelaimingos kalės
švytinčio kaulo

jei tik būčiau tada nebijojusi

jei tik būčiau tada neužspringusi
įsiūčio trupiniais

 


* * *

gražiausias šermukšnis
mūsų industriniam parke –
kai po naktinės pamainos
pakeliu akis –
užsiliepsnoja tokiom spalvom
kad net klevai prie kanalo
susigėsta savo raudonumo

 


* * *

dukra, įamžink mane
su Rozamina
įaugs tuoj į vakaro skliautą
tiek ją ir tematysim
įsigeis paplaukioti
debesų laivais, kvepės
visa dangaus karalystė
žiedlapius barstys angelams
nektarą – grojančioms deivėms
žiemos nebus jai baisios
širšės neatskirs nuo kamanės
– kas atsitiko? kas atsitiko?
viens kito klausinės sliekai
nardydami tarp šaknų
lyg tuštutėlio
traukinio vagonais
Rozamina jų neramaus
murmėjimo neišgirs
apsvaigus nuo dieviškų liaupsių
o ir manęs neatpažins –
aš, ant medinės kėdutės
nutūpusi
atrodysiu kaip tolima
užgesusi žvaigždė

Senas sąsiuvinis
kai sugrįšiu
namo
į tuos geltonus
lapus

rašysiu
rašysiu
rašysiu…

kaip bitės
dūgzdamos liepoj
prikelia
penktą valandą
ryto

kojelėm
trepsėdamos
patepa žaizdą

pripildo burną
nektaro – – –

o aš durnelė
maniau
kad žoliapjovė
gaudžia

 


* * *

nendrinė vištelė, pamušta kojele
atsiskyrusi nuo saviškių
patikliai klapsi akių karoliukais
vis ant to pačio pliko šlaito
po kuriuo dūsta
ekskavatoriaus užpilti skalda
geltonieji barkūnai
paberiu saują moliūgų sėklų
ir stebiu, kaip godžiai lesa
snapo galiuku, panašiu
į kukurūzų burbuolės grūdelį
išniręs kauliukas
beveik permatomas, su vos įžiūrimais
rausvais taškeliais
šviečia saulėje
glostomas juodų sparno plunksnų
tikriausiai vieną rytą
jos čia nerasiu –
patiklus žvilgsnis pražudys
mano moliūgų sėklos nužudys
ir nereikia šitam eilėrašty
ieškoti jokių metaforų
lyginti su žmogaus likimu
iš pagarbos kanalo paukščiui
nendrinei vištelei
į kurią jau skrieja tobulai nutaikyta
akmeninė kulka

 


Vidurdienis

tik šast
žiedlapių šūsnis
ant išdegintos
pievos

tik šast
ir antra
nuo lengvo
prisilietimo

pagaliau nutilo
žoliapjovės gausmas

vėl girdėti
bičių dūzgimas
ir net trečiasis
šast
nepakėlus akių – – –

to vyruko
poezija

tas krentantis
sniegas
ant mano
įkaitusių pėdų

baugina –

neatsimenu
tokio skonio
ir kvapo

ir tokio prisilietimo

Diana Paklonskaitė. Šokantys šermukšniai

2023 m. Nr. 5–6 / kai atsikelsiu
kelias bus nuogas
šermukšnio uogos
aštriai raudonos