literatūros žurnalas

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 12

 

* * *

Tavo balsas telefone –
ir atsikabinu nuo žemės
plaukiu kaip Elmiškio kiškis
ant ledo lyties
matau nesugrįšiu
neužteks valios jėgų
šoktelti
jau per toli nuo kranto
tolstu dairydamasi
kur mane neša
į kokį negyvenimą
į kokį mirtiną džiaugsmą
šis nesulaikomas potvynis
nieko blogo apie mane
man nesakykit
visa blogiausia – žinau

 


* * *

Štai žvelgiame vienas į kitą
ir galvoju – praeis
bet kol žiūrime
koks palaimingas DABAR

 


Una noche mas

Kai augai kai klaidžiojai
svetimuose miestuose
su padykusiais paaugliais
su negailestingais vyrais suaugusiais
ar su mergaitėmis moterimis
jaunuoliais visais
kurie norėjo tave turėti
(o argi įmanoma to nenorėt)
šviesus charizmatiškas
koks nuvalkiotas žodis
ar tikras
kaip aš laukiau tavęs
kaip neįtariau
kitoje gatvės pusėje
tereikia įsižiūrėti
išdrįsti prieiti
savo dugno valandą
kosminės vienatvės kaukė ir
linksmuolio drabužis
sustygavo susegė visas sagutes
patrauklus žudantis geidžiamas – – – – –

kur buvau tuo metu?
o tu
ką jautei ankstyvais rytmečiais ką sapnavai
nepažįstamuose kambariuos
ko vyleisi laukei
prižiūrėdamas grožį gėles
sutvarkydamas stalą
nubraukdamas svečių trupinius
vaikas
piešiantis
kalėdinį namų atviruką
jaučiu ir užuodžiu
kaip pėdsekė
kraujo kvapą
dužo ir dužo
ir vėl buvo daužoma
ta širdis
dabar prilipinai
vakaro šviesą prie mūsų veidų
ir ruoši abiem vakarienę
mudu klausomės Una noche mas
ten dainuoja ir šoka
iškėlus vėduoklę vienatvė
Una noche mas
prašau
         nebetylėk
Una noche mas
bet jau ištark pašnibždom
man
          savo vardą

 


* * *

Kartais nieko netrokštu
vien tikėti
jog mano gyvenimas
                             tikras

 


* * *

Toli nukeliavom tamsiais vakarais
iki pačios Jeruzalės kaip dabar
išdrįsim būt lengvesni
labiau vienadieniai ar kiek melagingi
visą laiką plauks akyse
Atsimainymas kur tikėjomės
pasistatyt palapinę ir pasilikti
nebebus kaip anksčiau
plėš pusiau ilgesys
tu neturi namų
vakar tyliai man pasakei
ir aš neturiu pridūrei
jei malda gali būti namai
tai renkuosi saugiausią vietą
kur ir tave pasiimsiu
o kol kas
per kalvarijas
per depresijas baimes
laikydamiesi vakaro valandų
kelių puslapių išplėštų fragmentų
iš beprotybės sapnų
atsisijodami šviesą
išmėginami gęstančiu rudeniu
nuolat gundomi
tebekeliaujam

ar turi vardą?
pasakyk
kokia tatuiruotė
dabar ruošiama mano širdžiai

 


* * *

Ak, tie sparnai
ta romantinė pasaulėjauta
laimingos pasakų baigtys
ir dramų katarsiai
iš tiesų tai
skrydis virš Aleksoto
virš Vilniaus gatvės, o jei tiksliau
tai skrydis virš gegutės lizdo
nuo ryto ligi sutemų
nepakildama nepaliaujamai sprendžiu
ar esu reikalinga
o gal tai tik
ilgas tuščių vakarų pratęsimas
apšildymas
laikinas bet malonus

et, vaikeli,
kietai juokauji
o skauda

 


* * *

Tu ne man skirtas berniukas
galbūt
Dorianas Grėjus
jo besikeičiantis veidas
laiko ženklai
pirmosios raukšlės portrete
ir išgąstis – mirštu
gal vienas Federiko Garsijos Lorkos
eilėraštis ar
mirtinas sielvartas
Tolimoje šalyje

ar todėl mažiau myliu?
nė kiek!
tu man skirtas
ne sūnus ne brolis
paguoda
vienas kitam
vienas kito
jei būčiau berniukas
mudu kitaip draugautume
neieškau Verleno ginklo
neapima beribis pavydas
nesitaikau sužeisti
savo gražuolio Rembo
tai jis o ne aš rašo mano eilėraščius
atiduodu švelnumą
į tavo rankas
priimki

būname
apkabinti tylos
ilgai būname
nesiskirkime

 


* * *

Žiūrėk į mane, naktie
kaip aš į tave nuo pat ryto
ištarti buvimui sudie
ar ilgėtis to kito?

Pažadėtosios žemės kely
reikia save pamiršti
šliaužki ropok! Gali?
gyvenki, nors miršti

Mylėki mane, naktie
mėlynas Prisikėlime
mano dienos – tik tiek
tik tiek to likimo

Ant įlūžusių scenos grindų
įsišviečia baltas ruoželis
repeticija: miręs tu
tėvai žole želia

Žiūrėk, dar gyva, kas iš to,
mylimas Federikai
man tik rankos, tik tos sužeistos
brangiausia, kas liko

 


* * *

Prie tavo vartų apynys
aš nusiskyniau spurgą
ir įžengiau kaip kankinys
apsvaigęs ieškau kur tu

kuri bus valanda kada
lengvai rankas paspausim
ir atsisveikinsim – kada?
rugsėjį baltą sausį

ir kris ant kauburio lėtai
sniegai raminamieji
kaip mūsų suglausti vardai
mes buvom mylimieji

 

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 4 / Vėlavau apie dešimt minučių
kai paskambino tavo sesuo
o seselė uždegė žvakę
važiavau panemune taksi
klaikus bumčikas trukdė suprasti

Dovilė Zelčiūtė. Suoliukas, arba Aš mylėjau tave, tau nežinant

2018 m. Nr. 11 / JI Na va… matai, kaip aš čia įsikūrusi. Mažas plotas tam bendery, bet man užtenka… Ir daiktų mažiau… Užeik, nebijok. Nėra pelių. Sėskis. Arbatos gersi? Ką sakai?

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Tai ką man dabar daryti eilėraštį rašėte girtas o man atrodo kad tikras ir spektaklis anas kur sukrečia krečia – neapsieita be dopingo o kaip bus…

Dovilė Kuzminskaitė. Ačiū, biso nereikia

2013 m. Nr. 11 / Dovilė Zelčiūtė. Džuljetos suknelė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 100 p.

Ramutė Dragenytė. Diagnozė: kūrybinis vaisingumas

2005 m. Nr. 1 / Dovilė Zelčiūtė. Atgal į vandenį. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 190 p.

Sigitas Geda: „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“

2003 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė / – Ne taip seniai prašniokštė siautulingas Jūsų jubiliejus. Pasiūlyčiau ir konkrečią šio vakaro temą – „menininkas ir padorumas“.