Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 12
* * *
Tavo balsas telefone –
ir atsikabinu nuo žemės
plaukiu kaip Elmiškio kiškis
ant ledo lyties
matau nesugrįšiu
neužteks valios jėgų
šoktelti
jau per toli nuo kranto
tolstu dairydamasi
kur mane neša
į kokį negyvenimą
į kokį mirtiną džiaugsmą
šis nesulaikomas potvynis
nieko blogo apie mane
man nesakykit
visa blogiausia – žinau
* * *
Štai žvelgiame vienas į kitą
ir galvoju – praeis
bet kol žiūrime
koks palaimingas DABAR
Una noche mas
Kai augai kai klaidžiojai
svetimuose miestuose
su padykusiais paaugliais
su negailestingais vyrais suaugusiais
ar su mergaitėmis moterimis
jaunuoliais visais
kurie norėjo tave turėti
(o argi įmanoma to nenorėt)
šviesus charizmatiškas
koks nuvalkiotas žodis
ar tikras
kaip aš laukiau tavęs
kaip neįtariau
kitoje gatvės pusėje
tereikia įsižiūrėti
išdrįsti prieiti
savo dugno valandą
kosminės vienatvės kaukė ir
linksmuolio drabužis
sustygavo susegė visas sagutes
patrauklus žudantis geidžiamas – – – – –
kur buvau tuo metu?
o tu
ką jautei ankstyvais rytmečiais ką sapnavai
nepažįstamuose kambariuos
ko vyleisi laukei
prižiūrėdamas grožį gėles
sutvarkydamas stalą
nubraukdamas svečių trupinius
vaikas
piešiantis
kalėdinį namų atviruką
jaučiu ir užuodžiu
kaip pėdsekė
kraujo kvapą
dužo ir dužo
ir vėl buvo daužoma
ta širdis
dabar prilipinai
vakaro šviesą prie mūsų veidų
ir ruoši abiem vakarienę
mudu klausomės Una noche mas
ten dainuoja ir šoka
iškėlus vėduoklę vienatvė
Una noche mas
prašau
nebetylėk
Una noche mas
bet jau ištark pašnibždom
man
savo vardą
* * *
Kartais nieko netrokštu
vien tikėti
jog mano gyvenimas
tikras
* * *
Toli nukeliavom tamsiais vakarais
iki pačios Jeruzalės kaip dabar
išdrįsim būt lengvesni
labiau vienadieniai ar kiek melagingi
visą laiką plauks akyse
Atsimainymas kur tikėjomės
pasistatyt palapinę ir pasilikti
nebebus kaip anksčiau
plėš pusiau ilgesys
tu neturi namų
vakar tyliai man pasakei
ir aš neturiu pridūrei
jei malda gali būti namai
tai renkuosi saugiausią vietą
kur ir tave pasiimsiu
o kol kas
per kalvarijas
per depresijas baimes
laikydamiesi vakaro valandų
kelių puslapių išplėštų fragmentų
iš beprotybės sapnų
atsisijodami šviesą
išmėginami gęstančiu rudeniu
nuolat gundomi
tebekeliaujam
ar turi vardą?
pasakyk
kokia tatuiruotė
dabar ruošiama mano širdžiai
* * *
Ak, tie sparnai
ta romantinė pasaulėjauta
laimingos pasakų baigtys
ir dramų katarsiai
iš tiesų tai
skrydis virš Aleksoto
virš Vilniaus gatvės, o jei tiksliau
tai skrydis virš gegutės lizdo
nuo ryto ligi sutemų
nepakildama nepaliaujamai sprendžiu
ar esu reikalinga
o gal tai tik
ilgas tuščių vakarų pratęsimas
apšildymas
laikinas bet malonus
et, vaikeli,
kietai juokauji
o skauda
* * *
Tu ne man skirtas berniukas
galbūt
Dorianas Grėjus
jo besikeičiantis veidas
laiko ženklai
pirmosios raukšlės portrete
ir išgąstis – mirštu
gal vienas Federiko Garsijos Lorkos
eilėraštis ar
mirtinas sielvartas
Tolimoje šalyje
ar todėl mažiau myliu?
nė kiek!
tu man skirtas
ne sūnus ne brolis
paguoda
vienas kitam
vienas kito
jei būčiau berniukas
mudu kitaip draugautume
neieškau Verleno ginklo
neapima beribis pavydas
nesitaikau sužeisti
savo gražuolio Rembo
tai jis o ne aš rašo mano eilėraščius
atiduodu švelnumą
į tavo rankas
priimki
būname
apkabinti tylos
ilgai būname
nesiskirkime
* * *
Žiūrėk į mane, naktie
kaip aš į tave nuo pat ryto
ištarti buvimui sudie
ar ilgėtis to kito?
Pažadėtosios žemės kely
reikia save pamiršti
šliaužki ropok! Gali?
gyvenki, nors miršti
Mylėki mane, naktie
mėlynas Prisikėlime
mano dienos – tik tiek
tik tiek to likimo
Ant įlūžusių scenos grindų
įsišviečia baltas ruoželis
repeticija: miręs tu
tėvai žole želia
Žiūrėk, dar gyva, kas iš to,
mylimas Federikai
man tik rankos, tik tos sužeistos –
brangiausia, kas liko
* * *
Prie tavo vartų apynys
aš nusiskyniau spurgą
ir įžengiau kaip kankinys
apsvaigęs ieškau kur tu
kuri bus valanda kada
lengvai rankas paspausim
ir atsisveikinsim – kada?
rugsėjį baltą sausį
ir kris ant kauburio lėtai
sniegai raminamieji
kaip mūsų suglausti vardai
mes buvom mylimieji