literatūros žurnalas

Algimantas Baltakis. Gimtadienio posmai

2015 m. Nr. 2

Miela redakcija,

džiaugiuosi, kad neužmiršote, jog man, buvusiam rašytojų mėnraščio „Pergalė“ redaktoriui, dabartiniam jūsų leidinio kolegijos nariui, vasario mėnesį sukaks 85-eri.
Negaliu įteikti naujų eilėraščių, nes jų penketą metų neberašau, nebent sueiliuoju, kompozitoriaus paprašytas, žodžius dainai.
Staiga į galvą šovė tokia mintis: gal jums tiks eilėraščiai, parašyti kaip tik per gimtadienį? Jau daug metų po eilėraščiu žymiu tikslią parašymo datą, todėl nesunkiai radau, ko ieškojau. Susidarė lyg ir koks gimtadienio posmų ciklas. Vienintelis eilėraštis, parašytas ne vasario 15-ąją, skirtas Juozui Macevičiui ir yra tiesiogiai susijęs su „Pergale“, dabartiniais „Metais“. Apie penkiolika metų petys petin plušome žurnalo redakcijoje.
Po dviem eilėraščiais (abu jie man itin svarbūs) – ta pati data. Tačiau vienas jų (atspėkit katras) parašytas diena vėliau, vasario šešioliktą.

Algimantas Baltakis
2014 m. gruodžio 26 d.

Dvikinkis vežimas

Juozui Macevičiui

Laikas lekia kaip greita karieta.
Ir mudu stumiamės į priekį – tegu ir nežymiai.
Mes – ne žirgai. Mes – arkliai. Žengiam greta
Šitiek metų, įkinkyti į porinį vežimą.

Ne mums – centrinės gatvės, asfalto keliai.
Mums – priemiesčio brukas, įmurę keliūkščiai prie raisto.
Mes galim netgi be kelio. Mes esam arkliai.
Nutempsim vežimą į patį pragarą, jei prireiks to

Ir ko tik neteko vežioti tame vežime!
Ir kvepiančius dobilus, ir dvokiantį mėžinį.
Įsiręžę, kaip tinka darbiniams arkliams, klampojom žeme.
Ir džiaugėmės, gerą žmogų kelio galą pavėžinę.

Ir vis dėlto – kažkuo mudu skiriamės nuo arklių.
Kurgi rasite arklius, kurie, patys plėškes užsidėję,
Botago neraginami, taip kantriai žingsniuotų keliu
Ir vilktų tokią nearkliškai sunkią idėją!

Nors lėtai žengdami, vis vien Žemę apeisime tris kartus.
Kai pavargę užmigsim, susapnuosim sapną nearklišką:
Kad lekiam padange, įsikinkę į Grįžulo Ratus.
Ir nusileidžiam pasiganyti į cukrinę Antarktiką.

1974 m. lapkritis

 


*

Koks tu, eilėrašti, baisus!
Nuogai mus išrengi visus.
Ką slepiam netgi nuo savęs,
Liepi išnešti į gatves.

Koks tu, eilėrašti, nuožmus!
Mus, gyvus, šimtąkart užmuš
Cezūrų, rimų rutina,
Ketureilio giljotina.

Kodėl mus, užmuštus, teisi?
Juk pats kalčiausias tu esi.
Eilėrašti, ką tu darai?
Mus vėl į katorgą varai.

Kažkur, pasaulio pakrašty,
Prie tavo girnų pririšti
Poetai tikis kada nors
Sulaukti atpildo dienos.

Eilėrašti, ir aš tikiuos:
Sulauksiu dar dienos tokios,
Kai tu man bėgsi iš paskos
Lyg paklusnus šunytis.

1982 m. vasario 15 d.

 


Sanskritas

Lietuva pasauliui girias:
Kokios senos mano girios,
Kaip nutįsta gyvos gijos
Iš praamžių į mane!

Paukščiai tiesiai iš Sanskrito
Prie panemunių suskrido,
Čiulba ulba nuo pat ryto
Ant archajiškų šakų.

Guodžias Lietuva: pasauli,
Palaikyk mane dar saujoj.
Aš tokia maža, pasauli,
Net nejusi, kad laikai

Gintaro lašelį sūdrų,
Kupiną slaptingų burtų:
Ten, sakuos įklimpę, spurda
Mirę žodžiai ir vabzdžiai.

1982 m. vasario 15 d.

 


Gimtadienio pagirios

Pabudo vidurdienį
ir niekaip negali suprasti,
kur jisai
ir kaip čia atsidūrė.

Pagaliau susiranda akinius.
Taigi – savo namuos!

Pažvelgia į kalendorių,
ir jį apima siaubas:
negali būti!
Negi šitiek miegota!

Žmonės, gal žinot,
kas man pavogė dvidešimt metų?

Suprantate:
ne dvidešimt rublių,
o dvidešimt metų!

Kai dedasi tokie baisūs dalykai,
ranka pati butelio ieško.

Ir jis vėl į nebūtį smenga.

1985 m. vasario 15 d.

 


Gimtadienio (gimtamyrio) posmai

Žvelgiu atgal: o gal, o gal
Aš vis dar tebeinu į priekį?
Ne į save žvelgiu – į prekę:
Gal ją nupirks, o gal ir ne.

Reklamos rėkia ten, už lango,
Pasaulis rėkia brutalus:
Į invalido ratelius
Sodina tauriai tuos, kur laužė.

O Dieve, ko Tu mumyse
Mirei, ant kryžiaus neprikaltas?
Jau greit atplauks Charono keltas,
Bet į anapus ar mus kels?

Tik zylės, mano būsto draugės,
Už tai, kad lesinu, o gal
Už dyka nukelia atgal
Į laiką, lekiantį tik priekin.

1995 m. vasario 15 d.

 


Išpažintis

– Kada
paskutinį kartą
ėjai išpažinties?

– Prieš penkiasdešimt metų.
Kaune,
Žaliakalnyje,
medinėje Prisikėlimo bažnytėlėje.
Kai visa Lietuva
buvo paplūdus kraujais.

Nors atsakyti galėčiau ir taip:
kai rašiau
paskutinį eilėraštį…

1997 m. vasario 15 d.

 


Vėjo aimanos Antakalnyje

Kad išgirstum
vėjo aimanas,
reikia,
kad gyventum ant kalno.

Reikia,
kad būtų
vėjuota žiemos naktis,
o tave kankintų
senatviška nemiga.

Kad išgirstum
vėjo aimanas,
reikia dar
kamino,
į kurį
vėjas galėtų įlįsti.

O kaminų
mano Antakalnyje
dar yra,
ačiū Dievui…

2004 m. vasario 15 d

Algimantas Baltakis: „Savo misiją mes atlikome“

2020 m. Nr. 2 / Poetą Algimantą Baltakį kalbina Gediminas Kajėnas / „Nemanykite, kad mes visi tada, liaudiškai tariant, dėjome į kelnes. Teisybę sakyti visais laikais yra nepaprasta. Kartais teisybė net nuo paties savęs yra slepiama…“

Algimantas Baltakis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 8–9 / Ant aukšto kalno – pilies griuvėsiai.
Prie tų griuvėsių trys liepos auga.
Ogi toj liepoj, pačioj aukščiausioj,
Gegutė tupi. Kukuoti ruošias.
Ilgai tupėjo. Trumpai kukavo.
Kol iškukavo mano metus.

Donata Mitaitė. Pėsčio paukščio akimis

2014 m. Nr. 10 / Algimantas Baltakis. Pėsčias paukštis: poezijos rinktinė. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 304 p.

Algimantas Baltakis. Vėjo aimanos. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 2 / Kad išgirstum
vėjo aimanas,
reikia,
kad gyventum ant kalno.