literatūros žurnalas

Vytautas Kaziela. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 3

*

 

mane kartkartėmis
iškviečia
į pasimatymą
su mirtimi

iš mano tylos
vienutės
iš celės
akmenyje

žiūriu ir šypsausi
ir sninga
bet ne į mano
akis

eičiau
per pirmą ledą
traška
tačiau atlaikys

 

 

       *

 

nežinau iš kur
vis prisimenu
pasakojimus

apie būsimus
mūsų namus
apie būsimus
mūsų gyvenimus

kvėpteliu oro
ir nubundu
supratęs
tai buvo ne sapnas

 

 

       *

 

ar būna protas
be įpročių
į kantrų
lepesnis įskiepas

tai žydi gražiai
atsidusdamas
tai miega giliai
nepabusdamas

tai žiūri
ne savo veidu
jau savo šaknų
neberanda

 

 

       *

 

be lietaus
neišeina pašalas
tavo burna praverta

kažkas tai vadina
gyvenimu
kažkam paprasčiau liga

ar eisi į priekį tiltais
ar grįši neradęs savęs
iš tolo regėjau žydi
ten lelija virš akmens

 

 

       *

 

tu niekada nebuvai
taip arti mirties
nevaikščiojai jos pakraščiais

nebandei išbandyti ledo
ledo kuris akyse
žiba kaip stiklas

žiba ledo kristalas
žiba tačiau netirpsta

 

 

       *

 

man reikia
šiek tiek šilumos
bent tiek
kiek telpa kalbėjime

po sniego audrų
ir vėjų
man reikia
kurapkų lizdų
kuriuose pasislėpčiau

kol vienas iš mūsų
sugrįš
ir tu patikėsi

 

 

       *

 

lietus
kuris krinta
ant mūsų
primena lietų
kai buvom
jauni kadaise
kai buvome dviese

dabar jau tiktai
keliaujam
abu į tą pačią pusę
girdi
į nulaužtą nendrę
liūdesio vėjai
pučia

 

 

       *

 

man pasisekė
aš patekau
ne į dešimtą palatą

rytas jaučiu kaip švinta
mano angelui
dreba pirštai

ir numanoma saulė
teka
viršum mudviejų tako

 

 

       *

 

nubundu tuščiame kambary
atidarau
tuščią drabužių spintą
suskaičiuoju
dvidešimt septynias pakabas

kažkur esu išvažiavęs
prieš daugelį metų
dvi gelžkelio vėžės
kerta per mano veidą

 

 

       *

 

taip mezga
ir mezga
vienatvę

plieniniai
šalti virbalai
mėnesienoj

ir nukrenta
ašaros lašas
iš jo ežerai pasidaro

mes rodos keliaujam
į šiaurę

 

 

       *

 

dabar kai visas esu
vien tik siela
lengvas skaidrus
lyg šaltinio vanduo

tarsi sparnų čežėjimas
vasarai baigiantis
rūkui kylant
virš pievų
erdvėjant
seniai pamirštuos jausmuos

rankoj sugniaužiu
pajuodusią
angelo statulėlę
jo sparnai nuleisti
lyg sakytų
mes grįžom namo

 

 

       *

 

mes turėjome mirti
kai buvom aukštai
mylimi ir laimingi
ir gimti

ten kur mūsų visai
nepažįsta
numindo mums kojas
neatsigręžia
mus susitikę

tu šypsaisi
sakai
juk nieko neatsitiko

 

 

       *

 

tavo rankoje
spurda žuvis
kelias į tėviškę
trūkinėjantis
neritmiškai lėtas
kalbėjimas

mirčiau štai čia
jau rytoj
ranką atgniauži
širdis tarsi sniegena
ėjom per pūgą
ledo varvekliai barzdoj

jau nebe čia
ir tiktai iš inercijos

 

 

      *

 

nereikalingi
praeities peizažai
ir nesibaigiantis
lietus
sunku atspėti žiemą
tai ji ta nuotaka
dvaselė dūmas
kažkaip ramiai
virš žemės išsisklaido

ir tu tarsi bandai
iš čia išeiti
bet užverti keliai
lyg vartai
kaip užversta knyga
šviesa užgesus
atrodo viskas
šičia pasibaigia

 

 

       *

 

ką darys prikelti
mirusieji
jų kūnai
nelyg išprotėję
blaškosi maišosi
rėkia

krinta ženklais
ant sniego
ir atitirpsta pavasariais

susigeria tarsi pašalas
nueina gilyn ir lieka
kažkur šaknyse tylėti

 

 

       *

 

jausmas kada supranti
geriausia dabar tylėti
matai bejėgystę ir skurdą
ne išorę ir ne paviršių

angelai juos apleido
dievo ugnis užgeso
aklos laužavietės akys
tamsoje jų pasaulis

kur vestum
kaip rodytum kelią
gyvenimo purvas
ir ledas

pasroviui juos
nusineša upė
pasroviui
tačiau negyvenimas

dar vienas variantas

nejaugi
mes liksime
čia gulėti

inventorinis numeris
neaiški eilė
lentynos
o ne kėdė
ir ne gultai

ir viskas į prieblandą

nėra nei skaistyklos
nei pragaro
atliekų perdirbimo fabrikas

rekonstruojamas
modernizuojamas
dabar ir per amžius

„Nė vienam negalėčiau pasakyti: tu esi nulis ir tavo poezija nieko verta“

2017 m. Nr. 2 / Poetas Vytautas Kaziela atsako į Neringos Butnoriūtės klausimus / – Turiu prisipažinti: esate aktyvus – rašantis, poezijos festivaliuose nuolat apsilankantis poetas, o nedaug apie Jus žinau.

Vytautas Kaziela. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 8–9 / užstrigus laike ir rytų platumoj kad čia išgyventum reikėjo vaizduotės reikėjo ilgai nekvėpuoti kol parko tamsoj sulaukdavai jos pasirodant kas buvo toliau nebeatmeni rankom ir lūpom lietei tai tiek ir išmokai

Poezijos pavasario klausimynas. „Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas“

2016 m. Nr. 5–6 / Į klausimus atsako 2016 m. Poezijos pavasario nominantai Ramutė Skučaitė, Artūras Valionis, Erika Drungytė, Vytautas Kaziela, Aldona Gustas.