Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1

Aušros vartai

(2023 04 15)

39 laipteliai
iki Stebuklo.

„Moteriai buvo duoti
du didžiojo
erelio sparnai“*,

bet ji kantriai laukia
nuolankiai juos suglaudusi
kitoje drobės pusėje.

Restauratoriai užgydė
šūviu prakiurdytą
sidabro drabužį.

Plačios rankovės
slepia šarvus.

Karžygė Mergelė
už neperšaunamo stiklo,

kuriame atsispindi
palaiminto miesto dangus.

Ir aš
jame atsispindžiu.

Vis sužeidžiama,
bet išgydoma.
Apsaugota.

 

Bežadis

Prieš didį skausmą
žodžiai yra beverčiai skatikai.
Jie pasiduoda dar prieš mūšį.

Paguodai praverta burna –
tuščiai nutiestas tiltas,

po kuriuo neteka
joks upeliukas:
sausra jį susiurbė.

Tik degantis smėlis,
svylantys padai.

Karščio peiliai –
undinių skeletai.

Kalba – bejėgė.
Lyg bandytų supančioti

ant kranto prisnūdusį milžiną,
bet virvė per silpna.

Tikrasis sielvartas
bežodis yra.

Galiūnas busdamas
išsyk sutrauko pančius.

Kostiumas
Tąkart mums susitikus
vilkėjai juokdario rūbais.
Buvai be galvos.
Nežinojau,
kur nukreipti žvilgsnį.
Tad apsimečiau,
kad nieko nepastebiu.
Pasiteiravau, ar ir kuo
galėčiau padėti.
Stengiausi būti mandagi.

 

Vienatvė

Nauja suknelė skirta
ypatingai progai.

Ties kažkelintu
stuburo slanksteliu

prasižiojusi
smulkiadantė burna.

Po išdrikusia kasa
pasislėpęs alkis.

 

Turistė

Šioje aikštėje kadaise
miestelėnai degindavo raganas.

Dabar – gidai palydi
smalsuolių grupes.

Kaip kadaise pelenus –
akmeniniu grindiniu vėjas gainioja

iš lauko kavinės atpūstą
dar neapmokėtą sąskaitą.

Šį šokį stebi
niekuo neišsiskirianti

moteris ryškiai raudonomis lūpomis
ir pilka berete.

Šventoji, kuri prisimena
savo praėjusius gyvenimus.

 

Gilią naktį

Dienos metu jie pasislepia
kaip šokantys fontanai liūtyje.

Tamsoje – prieina
prie praviro lango –
švyturiuoja.

Kad išvysčiau tai
savomis akimis,
turėjau prabusti.

Palikimas (bibliotekininkė)

Pilvelį poezijos sočiai prikimšusi
rūmų pelė nušiurusiu megztuku
sulig pirmu saulės spinduliu
išsliūkina iš bibliotekos

 

Vidudienio lopšinė

Rugpjūčio pavėsyje
snūduriuoja kūdikis.
Jo mama įsibridusi
į kosmosą iki liemens.

Tamprių raštas –
Webbo teleskopu daryta
galaktikų šviesos nuotrauka.
Krūtys – dvi pieno planetos.

Laiko sūnelį už rankos –
kiekvienas jo pirštas
lyg neįkainojamas karališkas
juvelyrinis dirbinys.

Kitoje jos rankoje –
prenumeruojamos naujienos:

ginklų fabrike į dėžes
klusniai sugula
kulkų kariuomenė,

ministro kabinete
ventiliatorius šiurena
pavardžių šūsnį,

link Žemės rutulio
artėdama lenkiasi
šalmo formos užgesusi
sklidina pelenų žvaigždė.

Mokslininkai niekaip
nesutaria dėl jai
pritinkančio vardo.

Sako, kartais iš ten
sklindantis aidas
primena niūniavimą –

lyg vienus perspėjanti,
kitus guodžianti lopšinė.

Tik staiga vaiko verksmas
perveria tingų vidudienį:

spurgos sviedinys
nukrenta žemėn –
riedėdamas aplimpa
kelio dulkėmis.

Mama skubiai uždaro
naujienų portalą,
pučia širšės sukąstą
saldų pirštelį.

 

Nematomas apsiaustas

Mane privertė jį užsimesti
atvykus aplankyti tavęs.

Prieš pat įžengiant
į 35-ąją.

Bet žinojau –
išsiduosiu iš po gobtuvo
išsprūdusia sruoga.