Mantas Gimžauskas. Kosmosas ir l8pda=iai
2007 m. Nr. 10
parengė Vario burnos
Šis eilėraščių ciklas yra iš pirmosios oficialiai leidžiamos Manto Gimžausko (1976–2007) poezijos knygos „Šamanas™“. Sumanytas prieš pat poeto mirtį ir iškeliavęs į Chariotiškes kietojo disko pavidalu, šis kūrinys dabar šauna į dar nelabai žinomą lietuviškos poezijos eterį. Kaip raketa be piloto.
Navigacija*
bažnyčia
senelis groja vargonais
viršuj
anūkas žemai
pilotuoja klausyklą
senelis spaudo klavišus
koduoja registrus
anūkas zakristijoj
tyrinėja mergaičių skafandrus
senelis gaudo
akustinį skliautą
gieda
anūkas bučiuojasi navoje
gėda
senelis išgeria
leidžias žemyn
anūkas parūko ir kyla
virš skliauto
senelis – į kosmosą
anūkas – į kosmosą
bažnyčia – ne pagal paskirtį
Pirmoji erekcija
stiklinė CCCP įjungta
PVA turbinos pripildytos
katinas paglostytas
pasodintas
prie plastmasinio pulto
iliuminatoriuje
zirzia vapsvos
mažėja deguonies
keturi… trys… du… vienas…
STOP!
STARTAS ATIDEDAMAS!
skafandre – kietas
neatpažintas objektas
sprendžiant iš dažnio
greičiausiai pulsaras
bėgte kosmodromu pas senelį
techniniam instruktažui
tik staiga –
raketa be piloto
pakyla
ir šauna
į dangų
Nepakilęs – nesakyk pop!
ore gerai
ore labai gerai
čia kvepia šereliais
ir ataugėlėm
ir žiuželiais
ore vibruoja
daug nematomų kojyčių
ir juoktis norisi
kada tik bepakiltum
ore gražu
lėktuvo folija
taip panaši į deivę
o tu – į šitą foliją
ore gerai
ore labai gerai
bet kosmose – geriausia
Kosmonautų gatvė
virš kosmonautų gatvės
tą vakarą patekėjo mėnulis
visi (…) išskrido pro palėpės langą
norėjai nusipirkti pieno ar degtukų
turėjai kirsti kosmonautų gatvę
joje tada gyveno daug draugų
ir raketa skardinė
įaugusi į žvyrą (…)
tą vakarą skambant lambadai
virš kosmonautų gatvės patekėjo žemė
ir nuvilnijo šiaurėn
kartu su radijo stotim MAJAK
su MEXICO OCHENTA Y SEIS
ir su draugais
ir dar tą vakarą
virš kosmonautų gatvės patekėjo toks
didelis ir žaižaruojantis
galbūt jupiteris ar dar baisiau
žaibavo šiapus lango
o anapus
šiltai lynojo tavimi
asfaltas tirpo ir tvino veidrodžiai
tą vakarą
virš kosmonautų gatvės patekės šamanas
ir nusileisti nemokės
(net jeigu panorėtų)
Antroji plokštuma
vienas kosmosas
dervišai skafandruose
prieblandos arbatos
karoliai
nemiega kaip žalias
žaltys
žiedų ežerai
superežere
šventės piramidės
scenarijus
ant šokančių stogų
auga
vaivorykščių minios
išsiritę iš lukšto
šaltiniai
tranzuoja
saulės akvariumu
***
po greitkelio arka
nagų lakas
jau atspindi
vėstantį veidrodį
štai ji sklendžia
penktuoju matavimu
liesdama
žolės adatų jūrą
pravažiuoja juodas brezentas
ir grįžta šeimos
keturių sienų glazūroje
džiunglių gyventojų raištis
dabar rodo
vakarinę reklamą
– mes buvom prie medžio
ir šulinio
– girdėjau kaip atsiliepė
betoninės palmės
– pro mus namai liko tušti
– kaip pašto dėžutė
– pažiūrėk ten
tarp kometos
aliumininė marso aikštelė
per visus horizontus
laukia sugrįžtančių
Psichodelinė odė Alinai Lebedevai
man atsistoja
nuo raudonos gėlės tavo rankoje
nuo raudonų tavo plaukų
ir nuo infraraudono tavo sielos pulsavimo
TV paranoja nepagauna tavo tyrumo
fotokvantai nesuparalyžiuoja tavo drąsos
makroekonomikos mikroschemos bejėgės
elektrocheminė Ryga supasuoja
prieš vieną jauno kūno akimirką
kurioje Žana d’Ark Estera ir Juodoji Mergelė
trenkia antausį
trimatei laikraščių lėlei
per snukį
pripučiamos visuomenės haliucinacijai
todėl kad ruduo
išprievartautoje žemėje
todėl kad jų metastazės
mus ryja su šypsena
todėl kad Carlo Giulliani nušautas
todėl kad benzininės bombos
todėl kad tu Alina
šitos akimirkos troškai
ir aš trokštu tavęs
šventasis Che mato danguj
aš trokštu totalinės
permanentinės
multidimencinės
neuroelektroninės
revoliucijos
aš trokštu paragaut LSD
nuo degančio tavo skruosto
Alina