literatūros žurnalas

Artūras Valionis. Besirõpa (trumpas eilėraštis apie nežudymą, arba Vendetta chaná)

2014 m. Nr. 4

I

 

Gimiau praktiškai čia, netoliese, trys cigaretės
Kelio, iškart po vidurnakčio, ankstyvą rudenį,
Buvo mane sukeitę; parsivežė, bet ne tą, likau
Aš kaip ne aš santykinai trumpam, gal kol koks
Tūkstantis ir dvidešimt šeši lašai iš čiaupo pro
Pradilusią tarpinę sunkt kapt prasisunkia prakapsi,
Jei vidutinis greitis – vienas lašas per 3,5 sekundės;
Nepratašė keramikos, nė menkiausios duobės
Neišmušė, tiško, ir tiek žinių
Gulėjau nesavas ir suvyniotas, greičiausiai
Miegojau, kaip naktį gimęs, kai grįžo ir
Atsimainė; gerai, kad anie sutiko atiduot, nes jei
Jau apmainai ką nors, prašyt atsimainyt ne lygis,
Pirštais užrodytų; ir dar gerai, nė vienas iš
Laikraščių nespėjo suuost įdomybės, gal dėl
Slogos, ruduo vis dėlto
Verkė sesutė, kruvinom ašarom, tik kruvinom
Savotiškai, be menkiausio kraujo lašelio, gal
Kad išbalus iki baltumo, tad koks ten dar kraujas,
Labai atsiprašė, maldavo nebaust, ašaros krito ant
Balto chalato, kaip dabar pamenu, sūrios, džiūvo
Lėtai, turėjo likt dėmės vandeniui išgaravus,
Druskoms nubyrėjus cielais kristalais
Musėt` nuo tada sūrus jūros dvelksmas ore savas
Reikalas man, artimas, kitaip sakant, nors iki
Jūros penkios valandos kelio dabar, tada gal
Septynios; sulig augimu vandenynai ateina pas
Mus vis arčiau
Ką čia bausi, tiek to, gerai, kad atidavė mane
Vietoj manęs, nebeliko nusikaltimo sudėties,
Daugybos, dalybos, kitų aritmetinių veiksmų,
O bausmė be nusikaltimo kaip kūnas be sielos,
Naktis be mėnulio, rytas be meilės; baigės
Tie ašarojimai, lakstymai, išgąstis, atsistatėm
Į vietas ir aš, ir tas kitas, pagaliau grįžau,
Normaliai, iš esmės
Svetima manęs nemaitino, pabuvau alkanas,
Kol įvedė tvarką, paskui atsivalgiau, buvo
Atlyginta; taip nuo pirmų dienų į save dėmesį
Atkreipiau, toli eis, sakė, aišku, patikslino, kai
Išmoks vaikščiot, kai išvynios kas
Nėr dabar tos gimdyklos, uždarė ir užrakino, gal
Jau nugriovė, su visa ta keramika, kurios nepratašė
Lašai viens paskui kitą, kapt kapt; tad jei šiandien
Reiktų pirštu parodyt, kaip jums tai patinka: spėju,
Vaizdas toks, kad gimiau laukuose, brūzgynuose,
Statyboj, tarp čerpių, dulkių ir plytų, vien aštrūs
Kampai plius usnys, didelės tokios, usnys plius
Taigi, nėr, dabar važiuoja gimdyt į pasienį, ar
Kažkur ton pusėn, skamba savotiškai, toliau reiktų
Važiuoti vaikų atmainyt, buvimas ne savim užtruktų
Ilgiau, visaip gali baigtis, mūsų laikais taip nebuvo

 

II

 

Tada irgi galėjo baigtis visaip: jau aš buvau
Tiksliai aš, stovėjau, vienmečių apspistas,
Kiemo naujuokas su šūba; ne, ką jūs, visiškai
Nieko nedarė, absoliučiai, ypač nieko nedarė
Toks vienas, kol ruošiaus užvažiuot ar užeit
Jam, konkrečiai, kaip turi būt, visą eigą
Triskart galvoj persukau, griūva kaip dangus
Gyvūnėliui ant uodegėlės, ar bent kaip lapelis,
Ratas prasiskiria, aš praplaukiu, iki rytdienos,
Pagarbių žvilgsnių lydimas, nu davaj visiems,
O tada jau viskas kitaip, naujai
Bet netrinktelėjau, nebakstelėjau net, kur ten,
Su šūba, pyktis užvirė, aišku, iki dangtelio, bet
Gėdingai neišbėgo per kraštus, nes baimė
Nugriebė putas; verkiau į vidų kiek tilpo, paskui
Ir į išorę, verkiau, boba tu, sakiau, juokėsi visi,
Pats žinojau, boba tai aš, supratau, buvau
Protingas, mokėjau rašyti ir skaičiuoti, geriausiai
Iš visų, buvau aukštesnis, puse galvos, lygiai
Tiek, kiek reikia skaičiavimui, galva klaũsė, bet
Rankos tai ne, nekilo, nors tu ką, toks dar vis
Suvyniotas, ir šūbos rankovės ne sparnai,
Nepriplasnosi
Visos sutaupytos vandens atsargos per akių latakus
Prasisunkė, kaip tie lašai gimdykloj iš čiaupo, ką ten
Prasisunkė, prasigrūdo, išgaravo totaliai, išdykumėjau
Visas, gomury išdžiovintam užsikirto styginis balso
Kvartetas, smuikininkai ryškiai išsivaikščiojo parūkyt
Ar šiaip su reikalais, septyniasdešimčia procentų
Pasinaikinau, nebebuvau jau toks aukštas, kiek ten to
Žmogaus belieka, vandenį ištraukus, oda, mėsa,
Kaulai, smėlis ir pelenai
Teoriškai imant, tas kitas aš, kur ne aš pagal faktą,
Atkeistas, gal būtų smagiai atsilaikęs, kirtęs, kalęs
Kaip turi būt, vis tiek kaip ir ne už save, kiba gaila,
Gal nebūtų kaip man, to tik betrūko, rankos nekyla,
O dar ir burna sukeista, vidury kiemo, vidury dienos,
Maniškę nusavino kaži kas, įdėjo negaliojančią, reik
Pasakyt tiek daug, o neina, tik paskiri skiemenys
Lenda, o jiems dar Repeat mygtukas epizodiškai
Įsijungia, na tas, kartojimo, kad būt aiškiau
Mekenimo jokia save gerbianti publika nelinkus
Praleisti, suvedė greit, gal kas pamenat, kas
Senesni, buvo toks filmas, kur atsigert personažas
Norėjo gazuoto vandens nesaldaus, be-be-
be-sirupo, o, Besirõpa, pirštu į mane, vėl nieko
Nedarė, tik žvengė visi, pasigavo iškart, neatplėši,
Prilipo kaip vanta, jei su „Momento“ klijais
Gerai privarai, toks netinkamas mõmentas, ir
Pasisekė gi, sakykim, laimėjau loterijoj, baisiai
Didelę sumą, tik kad atvirkščiai
Jei jau būtinai, jei jau verkiant reik užsienietiškai
Ką pavadint tokia proga, bent būtų Džonis ar Bilas,
Tatanka Jotanka galų gale, ar už Besiropą gali būt kas
Blogiau; gerai, kad niekas rimuot nemokėjo, aš
Būčiau moment sugalvojęs, jei ne man būtų tekęs tas
Džiaugsmas, opa opa besiropa judink krutink savo       ,
Aišku, žodžiu, na, ir taip toliau

 

III

 

Taigi, prilipo, teks apsiprast, bent šiek tiek, bet
Kaip priežodis moko, net ir žmogaus geriausi
Draugai juk irgi pripranta, kai su virvagaliais
Imas jų atžvilgiu žmonės tam tikrų skausmingų
Veiksmų; gerai bent, kad laikinai, nes jaučiau,
Įtikėjau, bus momentas viskam, kas su „Momentu“
Priklijuota, sėkmingai atplėšt, tik reikia gerai
Pasirengti, nes sunkios pratybos patepa sviestu
Rengiausi aviausi rimtai būsimajam momentui,
Skaldžiau lentas kaip pasiutęs, negalėjau
Sveikintis su žmonėmis, kultūringai ranką
Paduoti, vienas ištinęs gabalas, nemandagus
Koks, sakė, slepia rankas, užtat pasiekiau lygį,
Mediena skilinėjo vos tik man pažvelgus, išilgai
Palei šaką
Ateis akimirka žavinga, nuo mano pūstelėjimo
Pradės drebėt, kaip kad dreba toks specifinis
Medis, ir bemat prašys atleidimo; vaizdavausi
Maloniai, kaip užsimoju, gūžiasi, veidą susisemia
Rankom, įvairūs siužetai galvoj, trenkt ar netrenkt,
Kaskart nuo nuotaikos priklausė, kaip tądien baigsis,
Vaizduotė duodavo sprendimų rinkinėlį
Gal tik kartą erezija nei iš šio, nei iš to: ar nebus
Kaip tada, kai su šūba; eik , sugėdinau iškart
Save, kalčiau įkirsčiau kaip turi būt, iškart, be
Perspėjimo, ir nesvarbu, kad rimtas atsakingas
Mano darbas ir blogas pavyzdys ateinančiai
Kartai, pabūčiau žiaurusirteisingas, dabar jau
Mokėčiau, susikaupimas svarbiausia, koncentratas,
Nusiteikimas, ryžtas, keturi viename
Seselė, ta, pačioj pradžioj, verkė, prašė nebaust,
Čia irgi tas galioja, jei verks, kruvinom ašarom,
Jei nereiks įsitempus bandyt įžiūrėt, ar bijo, ar
Gerbia, reiks įkalt ko nors nesaldaus, be sirupo,
Ir kalt kokį kartą, dėl teisybės, tvarka turi būt,
Kad jau tiek pastangų, tiek ruoštasi, kaltė
Bausmę giria
Išsiplėčiau, reik pristabdyt, reziumuoju, per
Tuos keliolika metų primeskit, vaizduotėj kiek
Atkaliau, divizijų kiek išguldžiau plikom rankom,
Jei sudėsim į krūvą, kur padėt tiek belaisvių

 

IV

 

Ruošiaus, prasukinėjau variantus galvoj, jau
Beveik viduramžiai buvo man prasidėję, vis
Arčiau, vis jaučiau, išauš tuoj diena iš esmės,
Teisingas momentas, pavyks susidurt, pagaliau,
Atstatyt dalykus į vietas, atlyginti tiek, kiek
Priklauso, ir biški viršaus, su palūkanom; bet
Likimas tai vriednas, nesakykit, prieš pat šventes
Greitai važiavo, gal skubėjo kažkur, ir viskas,
Per bėdų ir nelaimių žinias informavo, per tas,
Kur sveikinas sveiki gyvi; labai juokingai skamba,
Išties, juk nesilabinsi su sveikais negyvais; o gal ir
Perdedu, gal nieko čia juokingo, kad pranešėjas
Mėgsta tikslumą, nesakys gi, sveiki negyvi, nors
Galėtų pakaitaliot, įvairiau pavaryt, dėl smagumo,
Sveiki dar gyvi, sveiki jau gyvi, sveiki leisgyviai,
Ir jūs, gyvi, kad ir apsirgę, vis tiek sveiki, kam
Savo auditoriją riboti tik sveikais gyvais, kitus
Diskriminuojant, bet jam geriau žinot, ne mūsų
Reikalas, nors reikia pagal galimybes žmogų
Konsultuot, ką tobulint galėtų, juk tiek bėdų,
Nelaimių iš jo burnos, kas vakarą, ir neužsikerta,
Kaip ne kurie

 

V

 

Mačiau aš tą laidą, nuojauta liepė įjungt, nepatogu
Net ir sakyt: sveiki gyvi, pats tu sveikas, kas čia,   ,
Per naujiena, garantijos, kad čia aš valios jėga taip
Sudėliojau, taigi jokios, na, gal tik dalinai, čia ne
Mano siužetas, taip nebuvo planuota, antrąkart
Durniaus vietoj per vieną gyvenimą, kas tiek
Pakeltų, veltui viskas, visos pastangos ant uodegos
Geriausiam draugui žmogaus, kaip tas dangus,
Kuris griuvo, bet ant kito gyvūno, laukinio, bardakas,
Net ne bardakas, chaosas tikras, nevyniokim į vatą,
Net visko mačiusios tarnybos tokios nesąmonės
Nėr mačiusios, tvarkos po saule jokios, pilnatis nuolatinė,
Užtemimas, apvogtas esu, ir jus su šventėm
Kur dėt man dabar tą sveikatą, tiek prikaupta,
Negi taip ir liksiu su šūba, o pavadinimą kaip
Nusiplėšt, kur su „Momentu“ prilipdė, prilipo,
Paskutinę galimybę nukniso sutvarkyt dalykus,
…, nesikeikiant; nors, kita vertus, laimė, kad
Bent atmainyt pavyko laiku, ten, netoli nuo čia,
Pačioj pradžioj, o tai sėdėtų dabar tas anas tipo
Aš, kuris šiaip jau ne aš, pasimetęs, spoksotų
Bepulso, kaip jam iš ekrano pasako sveiki (dar)
Gyvi ir parodo siužetą, nesuplanuotą, visas piktas
Beproto, vis kartotų tą patį trumpais skiemenim,
Kaip kad aš dabar, begalo juokingas vaizdas,
Toks beveik Besirõpa

Poezijos pavasario klausimynas. „Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas“

2016 m. Nr. 5–6 / Į klausimus atsako 2016 m. Poezijos pavasario nominantai Ramutė Skučaitė, Artūras Valionis, Erika Drungytė, Vytautas Kaziela, Aldona Gustas.

Dovilė Kuzminskaitė. Penklinės tarp eilučių

2015 m. Nr. 12 / Artūras Valionis. Iš natų. Kameriniai kūriniai vienišam balsui. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 112 p.

Artūras Valionis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / Kelios smulkios
tave gal apsėdo kas?
nelabai… tik rankas
kelios smulkios
kosmoso dulkės

Dovilė Kuzminskaitė. Pasižaidimai ties kalbos paribiais

2015 m. Nr. 4 / Artūras Valionis. Daugiau šviesos į mūsų vartus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 136 p.

Elžbieta Banytė. Negraži grožinė literatūra, diewa ži

2013 m. Nr. 12 / Artūras Valionis. Apytiksliai trys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 107 p.

Adrienne Rich. Eilėraščiai

2001 m. Nr. 12 / Vertė Artūras Valionis, Laima Kreivytė / Dar studijuojant Radklifo universitete atsiskleidė išskirtiniai A. Rich literatūriniai gabumai, kuriuos pastebėjo garsus poetas W. H. Audenas ir atrinko jos eilėraščius Jeilio jaunųjų poetų knygų serijai.