literatūros žurnalas

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2

2020_Nr2_virselis

Abipus Alno

Pastumk langinę. Dar tamsoką plotą
perkerta lieptas. Šnabždantis meldynas
remias į šlaitą, padrikai apklotą
kadugio gniūžtėm. Koks giedras žodynas!
Vandenys rūksta, siūbuodami luotą,

stemplę šiurkštokas oro lašas lyti,
gomurio skliautą lyg ugnis ištikęs.
Šerno patelės pėdsakai matyti
prie vartų stulpo. Vilnyse – plaukikas,
jis, kaip kas rytas, trokšta išbandyti

raumenio tvermę ir ežero tūrį.
Glotnaus paviršiaus neaprėpia akys.
Galva panyra. Tvyksteli sugurę
purslai po delnu. Aidi kregždžių šnekos,
debesys dumba lyg apvirtus burė,

stiprėja srovės, ir kūnas atgyja.
Netrukus krantas, o vanduo ledinis.
Pašlovink aukštą Dievo tvariniją,
čiulbesį, šviesą. Spindulių lenktynės
prikelia pienę, plukę ir leliją.

Liesdamas pušį it rusvą koloną,
žinai – pasaulis erdvus ir vienodas.
Toli tie slenksčiai, tie laiptai, ta duona,
svetimas miškas, netikėtas sodas
prie Potomako ar prie Montgerono.

Vėjas ir bronchai tobulai sutapo.
Žuvis įplėšia įtemptą paviršių.
Nuojautos dūris neužgniaužia kvapo –
auga šešėlis, į kurį pavirsi,
įveikęs mirtį ant popieriaus lapo.

Rasa pradžiūva, jaunas skruostas dega.
Kitėja formos, pripildančios būtį.
Bręstančią klausą, aštrėjančią regą
palaiminusi stabteli minutė.
Ruduo virš skardžių pučia savo ragą.

 

* * *

Мне Тифлис горбатый снится…

Осип Мандельштам

Už Onos ir Bernardinų,
kur liturginį vardyną
skaito varpinių šeima,
vienuolyną apkabina
šlaitai, smėlis, žaluma.

Po langais – upokšnių vagos,
nuožulnaus kalvyno spragos,
čerpių linija darni,
ir žibintas įsidegęs
atsispindi grindiny.

Šiapus kryžių, šiapus kalno
miestas sutelpa į delną,
o dorėnų kolona
skaidrumu atliepia šalną,
lengvo laiko sklidina.

Čia šaligatviai nelygūs,
baltos plokštės – tarsi knygos,
suguldytos įstrižai.
Trūkinėja gatvių stygos,
virsta akmeniu dažai.

Per karus nesunaikinta,
gerą šimtmetį nekinta
mūro kreivė po skarda,
atrakintas labirintas,
margo juodraščio valda.

O prie mugės skruzdėlyno
atsigerk raudono vyno –
daug aiškesnė jo dėka
nepažįstamo kaimyno
nenutylanti šneka.

Liepos lapui lemta kristi,
žolei – želti, kėkštui – skristi,
mirčiai – artintis gatve,
tau – įminti strofos mįslę,
džiaugtis balsių pilnatve.

Sambrėškis. Beveik jaunystė,
apsimetus vienatve.

 


Hamden, Connecticut

Per statmeną betoną persilieję vandens,
eglišakiai, užkliudę tvenkinio paviršių.
Mintyse atkartoju tą asfalto ruožą,
vingiuojantį į kalną tarp kvapnių lipikų,
baltažiedžių notrelių, vėdrynų, vanagių.
Štai cementinio bokšto cilindras, štai sodas,

kur matydavom seną anglistę, kadaise
žinovų vertinamo veikalo heroję
(nelemtas, bet žavus likimas). Ši buveinė
mums, kaip ir tau, žadėjo palaimingą spragą
tikrovėje. Ji vertė svetimą žemyną
beveik savų peizažų prieangiais ir slenksčiais.

Čia, šalia daugiabriaunio beviltiško miesto,
kur netgi nejunti, kaip mažėja bičiulių,
patirdavome laiko įprastinę trukmę –
kovo properšų mėlį virš staigių uolynų,
sudrėkusiais šešėliais slegiantį rugpjūtį
ir galingą ankstyvojo lapkričio liepsną.

Čia du ar trys svečiai atstodavo daugybę.
Čia rinkomės prie stalo, ragaudami „Hendrick’s“,
stebėdami kitokio šimtmečio paveikslus
ir juodą pianiną. Šičia, ant suoliuko,
juokavome, kad esti kalbõs empirėjus,
kur per amžius gyvuoja išgrynintos formos, –

vokatyvas, aoristas. Ten pasitrauksi,
kad ne mūsų pasauly ir toliau galėtum
lukštenti jų dėlionę. Bet kalba – ne viskas.
Žinojom, tu ne itin mėgsti prisiminti
vagoną, karo žiemą ir Kotlaso speigą,
šimtasiūlių rikiuotę prie didžiulės upės,

bet iš to meto liko įgūdžiai – mokėjai
tikslingai gniaužti pjūklą, apgenėti medį.
Tas mokslas dar gyveno sąnariuos ir nervuos,
kada, kaip vieną dieną pasakei, jau slydai
į tamsumą – kas kartą statesniu paviršium,
iš palatos palaton, iš komos į komą.

Tarp žaliuojančių krūmų plazdena dagilis
ar volungė. Subrendo naujas metų laikas,
dobilų kepuraitės raudonuoja pievoj.
Pasaulis pakitėjo. Tu nebesikeisi,
atsirėmęs į krėslo atlošą, kaip tąsyk,
priešpaskutinį kartą klausydamas Bacho.

Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.

 

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai…

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Valtį gena pirmyn spalio atodūsiai. Ji netrukus aplenks tvinksintį švyturį. Jai atsiveria jūra Nuo aptemusios Istrijos Lig Leukadės uolų. Žvejas, nuvargintas Šalčio, velka slidžias įlankos dovanas. Graikų duona ir vynas Miega kūne ir gyslose.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Ne iš karto suprasi, kodėl akyse Paryškėja, tarytum pro stiprų binoklį, Art déco ornamentas šakų spragose, Nušlifuoti laipteliai, apspurę vijokliai. Prieš vidurdienį žingsniai nuaidi gatve, Nepasiekę terasoje leipstančio sodo. Melsvas kupolas ilsisi

„Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas“

2017 m. Nr. 5–6 / Poetą, vertėją Tomą Venclovą kalbina Saulius Vasiliauskas / – Gerbiamas Tomai, pasikalbėti pasiūliau jau žinodamas, kad esate paskelbtas 2017-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatu.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Ką mylėjai, sakyk? Vieną miestą, kurį palikai, Kūno paslaptis, Haydną, ochrą pastelės ūke, Marių šlaitą, kur šūkauja moters ir žaidžia vaikai, Margą rankraščių pluoštą po lempa (geriau – po žvake).

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 11 / Toj šaly savaip suvokiame sėkmę:
Gyveni, nors žinai, kad kiekvieną klupdo
Stipresnieji, kad laimi gėda ir melas,
Vagone svirduliuoja ir alpsta belaisviai.
Bet alsuoja žemė, kvepia jazminas,
O žmogus įpranta užmiršti nelaimę.

Joseph Brodsky. Vertumnas

1992 m. Nr. 5 / Vertė Tomas Venclova / variokai, kuriais dosni begalybė
apiberia laikinus daiktus. Iš dalies todėl, kad ji prietaringa,
iš dalies tikriausiai todėl, kad tik jo vieni – laikini daiktai – ir tesugeba justi laimę.