Marija Macijauskienė. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 10
*
Karo lauko vežimais,
Karo lauko vežimais
Lekia Laikas.
Neskubėkit! Palaukit! –
Jaunystės nėra
Ten ant kranto!
Tik vandenys platūs vis srūva…
Tik vandenys…
Ir juodvarnis dar skraido,
Tarsi užbėgus būtų Žiema.
2011. VII. 2–4–7
*
Koks gražus debesuotas dangus,
Tartum supčiausi karklo
Sūpuoklėse, tartum Laiko
Teptukas sprangus
Nudažytų pakrantės medžius
Ochros atspalviais…
Ir tie lyriški garso lašai…
Sidabrinių dažų per mažai,
Kad man rimbu galvą apjuostų.
Koks gražus debesuotas dangus,
Tartum supčiausi karklo sūpuoklėse…
2011. VI. 25–27
Ankstyvasis pokaris
Gal buvom ta tarpuvartės
Karta, kad žodžius, vardus
Ir sąmonę išplėšė.
Kai ant sukruvintos varškės,
Ant stalo ir kieme ant pado,
Ant išbarstytų lęšių gulėjo
Mirus sąžinė. Ne mirus,
Bet pasmaugta, bet nužudyta…
Galbūt todėl iš pelenų sudegintų
Sodybų mes rankiojom lapus
Ir nuodėgulius knygų…
Ir buvo apverkta r a i d ė…
Elementoriaus tik viršelis likęs
Tarsi reliktas, saugotas
Ir nubučiuotas…
O mes giedojom eidami
Į Vilnių, apdergtą, sudaužytą,
Laikydami širdy svajonę šventą.
Tikėdami prikelti Žemę.
2011. VI. 5
Saugumo rūsio kalinys
Gurvuolėm ėjo eiženos
Nuo pečių, kai sukruvintu
Kirčių keliu utėlės,
Čiulpdamos Gyvastį, traukė.
Palaukė, sako, žaliavo, ir
Pavasaris vystė klevo
Gležnučius žiedus…
Ak, kaip giedodavo
Rytą varnėnas!
Mėlynam danguje nei
Dulkelės, nei užuominos…
Pažliugusios nuo prakaito
Ir varvančio kraujo cemento
Grindys. Jis jau nieko negirdi;
Nei prakeiksmų, nei nuosprendžio.
Tik sukepusios lūpos kartoja:
„Ave Marija, Ave Marija…“
2011. VI. 5–9
Nepažįstamajam
Aš ne paukštis, ne paukštis
Ant tavo palangės.
Aš plukė balta, susisukusi
Lizdą visai netoliese.
Mano žingsniai raudonos
Aguonos batukais vėjo
Kedenami, – nepavysi.
Jaučiu rankas tavo,
Kai lig debesų kelia,
O lūpos, prisirpusios
Žemuogės, delne mano
Prisipažinimo ženklą įspaudžia.
2011. VI. 15–16
*
Atsišaukia ir girios,
Ir miškai, kaip gintare
Skaidrumas ir svajonė.
Elniuką mažą tu
Glaustai, kaip meilė
Glosto žmones.
2011. III. 12