Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 7
* * *
Devyni skruzdėlynai –
tarsi piliakalnių eilė.
Takai lyg spinduliai.
Abipusis eismas. Kaip srauni upė.
Aš darbininkė –
neužmink manęs.
* * *
Miško obelis, išaugus iš sėklos,
kiškių apgraužta, stirnų apkarpyta.
Žydi apsvaigus nuo dūzgesio.
Tokia vieniša, tiesi.
Obuoliai dideli, gaiviai rūgštūs.
Bebras ją nukirto šią vasarą.
Ant prieklėčio
Sėdžiu ant prieklėčio atsirėmus kolonos.
Saulė šildo geliančią nugarą.
Žoliapjovės išryškinti kiemo apvalumai.
Vešlūs pupelių bokštai.
Pro ąžuolą raudonuoja šermukšnis.
O praeities daržely sukiojas mergaitė,
skina savo močiutei Žolinės puokštę:
šakelę kvapniųjų karklelių, violetinio čebatėlio,
rūtos, mėlyno katiliuko, baltagalvės ramunės…
Siekia pilnavidurį jurginą
ir staiga atitraukia ranką –
į ją žiūri maldaujantis veidas,
korėta XVII amžiaus damos apykakle.
Karetaitė
„Tvorų karalienė“, – sako vokiečiai.
O čia – Skroblaus brūzgynų tarškutė,
voveriškai rusvas purus gumulėlis,
mūsų aviečių mažoji vagilė,
giedanti net per nykią rudenio niūrumą,
kad siela nesuragėtų.
* * *
Debesis – kaip žmogus,
pusiaugula, pirštais parėmęs smakrą.
Įdėmiai žvelgia į mūsų kiemą.
Smilkteli negera nuojauta –
dairaus išplėtus akis.
Pušų viršūnėm nubėga vėjo gūsis.
Virš Kubilnyčios – draikalas,
driekias į Gudo šalį.
* * *
Jonažolė net šlakuota nuo saulės,
kaip mano teta,
pabėgusi nuo vyro.
(Dėl palaido liežuvio ir plėkynės,
kuria visiems girdavosi.)
Jis mane pavėžino iš pradinės.
Per molingą pavasario polaidį.
Vežimas krestelėjo per duobę,
mano rusvas lagaminėlis
šlept po ratu – į provėžos pliurzę.
Mama šluostė, džiovino elementorių,
žalius skaičiavimo sąsiuvinius su Žemaite,
gražiu Janoniu ir daugybos lentele,
kurią turėjom mokėti kaip poterius.
Lagaminėlis susiraukšlėjo, sukrypo.
Gėda su tokiu mokyklon.
Rudenio pranašas
Vėlyvis – rudenio pranašas,
velnio duona, nelabojo šaknis,
filius ante patrem –
sūnus ankstesnis už tėvą –
vienuolių viduramžiais vadintas.
Žiemą, pavasarį ir net vasarą
tūno žemėj, rudam savo kiaute –
tamsoje užsidaręs,
gyvybinę galią suvaržęs –
lapai vėlesni nei žiedai,
kaip ilgesys rudeniniam pasauly
su saulės šykščiais spinduliais.
Pro verandos langą matau
gležną violetinę liepsną,
kuri plasta lyg praėjęs kaimynės gyvenimas
apleistam jos daržely.
Mėlynas kraujas
Supykusi mano močiutė sakydavo:
aš turiu mėlyno kraujo.
Nieks jai nepriešgyniavo,
net ir tėvas mįslingai tylėjo.
Į senatvę ji sumažėjo, sulyso.
Sėdėdavo ant patalo,
poteriaudavo.
Paimdavau jos lengvą, kaulėtą ranką
su pamėlusiom gyslom.
Tos gyslos man atrodė kaip upės –
vienos didelės, sraunios, kitos raizgios,
šakotų upelių, intakų pilnos.
Močiutės upės liejosi ne į jūrą,
o į laibus, vaškinius pirštus.
Mamos rankos buvo be upių,
bet kojos – vienos gunklos, mazgas prie mazgo.
Bijodavau, kad ražiena neperdrėkstų,
kai rankiodavom varpas,
kolchozo kombainui nukūlus
nuo buvusio mūsų lauko rugius.
Dabar jau ir man
ryškėja mėlynas kraujas.
* * *
Tėvas parveždavo iš Prienų
tamsiai žalių šaltmėtinių saldainių
lipniais popieriukais,
ilgų ir plonų kaip mano pirštai.
Burna atšaldavo,
rodės, kvapą užgniauš.
Senis Gramalas žiemą atnešęs rojinukų
porino: mano laikais per speigą
lauke durų rankeną laižėm kaip žydo cukierką.
Kitą rytą su broliuku palaižėm.
Žiopčiojom iškišę raudoną liežuvį.
Klauso seno alaušo, – pyko mama.
Kokia galva, toks ir protelis, – šaipėsi tėvas.
Už durnos galvos ne pakajus, –
sukriai verpdama bambėjo močiutė.
Į stiklo kalną
Močiutė man drausdavo:
nemėtyk ant žemės nukarpytų nagų,
po mirties neįlipsi į dangaus kalną –
pas Dievą neužkopsi.
Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.
Mama tą maišelį įdėjo į karstą,
pakišo po jos bažnytiniu žakietu.
Kai vakarais žiūriu į Paukščių Taką,
ieškau, kur mirksėdama žiba
ir Močiutės vėlė