literatūros žurnalas

Robertas Keturakis. Juodkrantės dienoraštis

2012 m. Nr. 8–9

Likimas – kas pasiekiama, o ne tai, kas duota.
Birutė M. F. Galdikas

 

I

 

Žvejojom Juodkrantės mažytėj prieplaukoj
rugpjūčio vakare. Jau karštligiškai degė
farvaterių žibintai. Ūkė baržos
ir slydo vėlios valtys pro švendrynus
prie savo lieptų. Trenkė žuvimi
ir marių prakaituotu kūnu. Skrido
pavandeniui į deltą antys. Dekoracijas
nakties iš pelėsėtų sandėlių gabeno
tamsveidžiai darbininkai, rinko vąšą
mėnulio sidabruotai skardai, tempė
pakulinius maišus su žvaigždėmis – – –

Aš pražiopsojau Tavo amžinumą

Namai lyg cukraus gabalai, nuslydę
į vandenis, tamsėjo pamatuos, paskui
juos sambrėška iki langų užliejo,
užpylė stogus, kaminus, medžius,
išstybusius palangėse. Siūbavo
kaproniniais mazgais prispaustos žvaigždės,
pablizgintos apspurusiais rankogaliais. Jaukus
nupjautų ajerų kvepėjimas. Bolavimas
drobinių marškinių prie vartų. Šulinių
liejimasis į vakarienės puodus – – –
Žinau: nespėsiu pasiruošti mirčiai,
Kankinamas gyvenimas ištirps –
kaip laužo pelenai nuošus bangai – – –

Būk amžinai sutinkama – lyg paskutinį kartą

 

 

II

 

Dabar jau neatsimenu, kodėl ėjau
per šiurkščią smėlio žolę – jūros!

Jau buvo pats pusiaudienis, nes, atmenu, šešėlis,
gerokai pailgėjęs, slinko įkairiau,
baidydamas gelsvus drugius. Šilta
ir prakaituota kardo įmautė raminančiai
prie kaklo glaudėsi – nešiausi, ant peties
pasvėręs, ginklą. Dešiniąja
atsilapojau marškinius: gūsingas vėjas
kvepėjo jūros kūnu. Dundesys širdies!

Ir štai, kada iki ilgosios kopos
dar liko dešimt stuomenų, iš įdubos
pakilo trys… Neatmenu veidų,
tik atmenu, kad nuleisti žemai
jų kalavijų smaigaliai, užgaudami žoles,
jau buvo tamsesni nei įtaukuoti ašmens.

Dundėjo jūra. Ir širdis! Į Žemaitiją
nuo vandenų platybės lėkė debesys.
Nebuvo baimės, vien tik balsas,
liepiąs atsargiai atmatuot žingsnius
iki ateivių, skaitant net ir tuos,
kuriuos į mano krantą mygė juodos kojos.
Nebuvo baimės, vien tik gaudesys,
nueinantis per sausgysles į ašmenis
vėsaus ir lengvo ginklo… Mano žeme,
jūs, šiurkščios smėlio žolės, jūra,
jau girdinti, kaip dundanti širdis
pasistiebia, kad pamatytų tavo
vylingą kūną, debesys,
nuo vandenų platybių lekiantys į Žemaitiją,
atimkit iš manęs gebėjimą numirti,
dabar atimkite gebėjimą numirti – – –
Vėliau, kada pasilenkiau, norėdamas įžvelgti veidus,
juos mano kraujas uždegė
grėsmingai urzgiančia liepsna.

 

 

III

 

Nebūtinai žodingieji traktatai
apie gyvenimo trapumą. Gal tvirčiau
žmogus pažvelgs į savo veidą, jei bent sykį
matys, kaip ūkana nusėda lomose
tarp kopų miegančių; kaip palvėj žydi
mėlynės, kaip lengvai nuo ruzgos iki ruzgos
keliauja skruzdėlė, žarstydama
ūseliais smėlį nuo takų…

Kaip viską drumsčia jūrinis! Tenai,
iš kur jis verčiasi, draskydamas žievėtus
audrynų debesis, gyvena ateitis.
Jos ilgos baltos rankos lipdo dieną,
kuri apkris pušų žiedais, o mums
atneš nežinomuosius, nuosekliai
iš tų žiedų sudėstančius likimą.

Jau sukalėm stalus po bronzinėm pušim.
Visi susėdo. Tik viena
vieta tuščia prie kylančio kamieno:
kur užtrukai, manasis būsimas gyvenime?

Tik jūrinis šniokštimas, sudraskytų
žievėtų debesų šiugždėjimas.
Nejau?..

 

 

IV

 

Jau krantas atitolo ir nuščiuvo. Marios
kalbėjo vien tik sau. Mes plaukėm
gilyn į ūkaną, matuodami atstumą
vienodais yriais. Herakleito saulė –
pėdos storumo – nugaląsta
ilgos dienos, į kitą dieną slydo:
pro ją prasišvietė toliausias krantas,
saulėtekio rasa ant šerpetotų bortų
ir būsimos audros gauruotos strėnos.

Aš noriu būti! Ūkanoj, vilny,
atraibuliavusioj iš Nemuno, atnešusioj
žilvičio grakštų lapą ant peties – kaip ženklą,
kad vasara mus išdavė. Aš noriu
žiūrėti į pasaulį ūkanų krantais
ir, slysdamas pro juodalksnių rimtumą,
visiems kartoti: išeitis yra!

Ne žiaurume ji – pereiti gaisru
atsidavimo arba meilės, kad kiti
terastų vien suskeldėjusią, karštą žemę.
Ji – vieną kartą išgirstam: aš noriu būti.
Nesvarbu,
kad pasakys tai lubino sėklelė,
atridinta lig deltos, ar žmogus,
įaugęs ledo sienoje, atsukęs
skafandro plyšį į miglotą
varinį Žemės pilnatį. Gilyn
į ūkaną vienodais yriais! Krantas
dejuoja, laužiamas gauruotų strėnų,
ir šokinėja tarp krumplių liepsnelės.

Atėjo laikas viską išdalyti
visiems pritarusiems, kad išeitis yra.

 

 

V

 

Gana pranešimų apie kisieliaus krantus!
Patikrinkite kiekvieną išpažintį, nes
nematėme undinių nei vakare, nei
rytą: turgelyje pardavinėjo jų iškamšas.

Ir dugno nematėme, bet pro detergentų
luobą girdėjome, kad čeksi giljotina
ten, giliausioj marių įduboj, atimdama
galvas, mokančias kalbėti tiesą.

Žvejai sėmė devynias ryto spalvas,
tamsesnes – pakrantėje, linksmesnes –
netoli farvaterių. Moterys rūšiavo vaivorykštės
skaidulas, klostė į vienodas skardines dėžutes.

Kuris tomis spalvomis išdrįsite nupiešti
visatos veidrodį?

 

 

VI

 

Aludžių pjuvenom užspringo saulė. Groja
apgirtęs orkestrėlis velniažinką.
Ir tu, man šnabždantis, kad nesutinka
jinai priimt nenuodėmingą rojų…

Mes išdrabstyti, tu sakai, po vidų
kiekvieno butelio, ir nesuręs
kiekviename po aukštą karvelidę, –
nė viename vaikystės nesuras.

O lūpų našlaitystė, tu sakai,
o našlaitystė priesaikų ir keiksmo,
dievybių ar šventvagiškų paveikslų,
kuriais nepatikės net ir vaikai…

Praryjame gyvenimus, pagardintus viltim,
kad būsim rožėm, augančiom iš ūko,
ir žaidžiam tragikomišką skiniuką
su sąžinės likučiais ir mirtim.

Gal dar išplauksim, baimės stumiami –
pradėt iš naujo, vėl pradėt iš naujo,
tačiau už ugnį atsakingas kraujas,
o mes nežinome, kaip taps jis ugnimi – – –

 

 

VII

 

Dešimtą grįžo keltas. Po penkių
minučių viskas buvo aišku:
skambučio jau nereikia anei laiško –
tikiu, kas vyksta. Už abu tikiu.

Lietus neįkyrus. Vaivorykščių skutai.
Apie žibintų astmišką šnypštimą –
gal pranašiškos netekimo žymės,
kurias, deja, tiktai dabar matai…

Visa mūs praeitis – lazda, terba ir plutos
ir debesynų stogas virš dienos.
Kaip dulkės vieškelio aš vadinuos,
todėl gal būta mano, gal nebūta…

Pernakt lietus, pernakt lietus lietus,
pernakt lietus visus ryšius išplovė
tarp mudviejų, užsemdamas vietovę,
kur mes save mylėjom – kaip kitus.

Kuris įpratinom už smūgį tarti dėkui?

 

 

VIII

 

Be nuovokos gyventa, be rimtų
tikslų, kurių užtektų pasiteisint.
Į ką tikiesi atsiremti? Laisvėn!
Kremti nagus? Ir akmenis kremtu!

Nė žodžio neeikvoti, jei reikės
tave pašaukti, skubančią į miglą.
Aš vėl aplenksiu atsargių mokyklą,
todėl, žiūrėdama į pasmerktą, juokies.

Skaičiuokit, geradariai, skatikus,
barstytus elgetoms dosnumo pirštais.
Sutraiškytos gyvybės neišgirstam,
bet sąžinės žiūrėjimas – dygus!

Bereikšmiai ir beprasmiai deriniai,
paaiškinę niekšybės vieną prasmę:
tiesa tiekkart juodesnė ir klampesnė,
kiekkart ją suvedžiodavo velniai.

Būrin, vaizbūnai, odlupiai, rangovai –
išmoksime gyvent neatlaidžiai!
Ką sako laikrodžiai? Jie surūdiję stovi,
tačiau turėtų užgiedot gaidžiai!

 

 

IX

 

Gyvenime, kupriuk tu mano mažas,
jau žvakė sudegė; ataušusius lašus
ir vėl liepsnelėm nešiu, – bus gražus
šešėlis krūpčiojantis – kaip miražas.

Guodėjai, pasiimkit vainikus:
pakito saulės spektras, – man nereikia
juodai ar violetiniai dažyto laiko –
nykus…

Aš prasmę užmiršau. Kiti primins man,
padovanos, į puslapius įspraus:
žiūrėkit, kiek miglojimo gudraus!
Galbūt todėl taip erzinančiai linksma…

Tai linksminkis, kupriuk tu mano mažas,
delnais paplosiu trankiai ir karštai!
Tik pabudėsi? Ačiū ir už tai…
Atsimeni, kaip graudžiai tirpo lašas?

Matai, kaip plinta danguje gaisai,
panašūs į bejausmį varpo dūžį?
Dar bus akimirka – suriksi ir pabusi…
Nekaltinki visų, kad vardą užmiršai.

 

 

X

 

Pusiau pasaulis! Kokia patirtis
padės jam suieškoti vientisumą?
Pakrantės šiugždesys pro šėmą dūmą
ir švendrių sušvelnėjusi tartis –
tai tu? Ar tik palša banga užklydo?
Prikalbinsiu visus palaukti iki ryto.

O rytą pievom nušokuos lietus –
šiltų šilagėlių papuręs ruožas.
Tavęs man nepavyti – žodis luošas,
tikėjimas išlikt – neišdidus.
Visai pasilieku už pralaimėtus,
todėl tau įkandin nubėgo lietūs.

O jeigu neteisus – tai kur esi
ir kaip man perduosi, kad laukia kitas, –
dabar jau vientisas, – pasaulis arba rytas?
Tušti keliai. Dienos akis blausi.
Gal ženklas bus, bet kaip save pakeisi,
užuovėjų belaisvi?

Ugnis! Ir tu liepsnoj! Ir pereina į liepsną
nepralaimėti gimęs kūnas lieknas,
vaiskus ir nepriklausomas. Žemai –
bedvasis veidas: be prisiminimų,
drumsta šviesa, šaukiuosi apgynimo,
kuri kentėjai ir ne man gimei –

 

 

XI

 

Tu beprotė mirtis tu ištvirkus beprotė –
išardyti visus o paskui sulygiuoti
sulygiuoti metalą irimą ir verksmą
vienišumo švarumą alsavimo šerkšną
tarpu žemės ir kūno palinkusi spindi
žaisdama vėl pasiūlai genijaus mintį:

susikaupk ir pabusk jei gyvenimas virsta
į liepsnelę kuri vos pasvydus numiršta

susikaupk ir pabusk jei gyvenimas melas
jei tiktai užsimerkę išliekam realūs

susikaupk ir pabusk jei matai kaip sukilo
prieš tave tavo pačio atodūsiai gilūs

pagailėki savęs bet pirmiau pagailėki
to kuris tavimi už tave pasilieka

 

 

XII

 

Šių eilėraščių autoriumi galėjo būti
kalnapušių žiauri ugnis išdriekus
vilnijantį besotį kūną
nuo vandenų lig vandenų

Galėjo užrašyti šias mintis
migrenos užkankintas suominis
arba vorai numezgę tunelius
į savo pražūtį

O gal jūs vartote vaškinį palimpsestą:
įlūžusiuose lapuos prasikiš
suakmenėję žvynai žiaunos
į kreidą pereinanti pašaipėlė

Arba sugargažėję žodžių liekanos:
aš gilumoj matau didžiulę
šviesos ir laimės nuojautą – tyliu
kad nesuprantantys nesunaikintų

 

 

XIII

 

Aš nemačiau šito skliauto sausyje
kada marių paviršius nesiskiria
nuo padangės: ir čia ir ten šmėsteli
pailgi šešėliai – paukščiai? žuvys?
žolių tumulai nešami vėjo?

Ir guli Nerija kaip šerkšnu apkaltas dalgis
ir jo spindesys primena ne vakarą
kada sėdėjome uogienojuose suglaudę pečius
o laiką nepriklausantį nuo mūsų: jis kerta
kraujagysles nervų ląsteles ir skausmas
mus pasiekia pavėlavęs: nespėji aiškintis – kas tai?
Užduodamas kitas klausimas – painus bet
suprantamas: kiek pilnos tavo rankos?

Kaip gražiai viskas atrodė tada sėdint
uogienojuos suglaudus pečius: purpuru apsiūtais
kraštais debesys senpušių didybė vėsos gūsiai nuo marių
graudus bendrumo jutimas – jis regis vienintelis
gali priešintis laiko kirčiams vienintelis pradeda
vadintis likimu arba visagalybe

Įsivyrauja platuma nemokame jos pavadinti
dvelkia pirmomis žemuogėmis nuo besvorių delnų
ant rankšluosčiu užtiesto stalo molio dubuo
medus liepinis šaukštas slidus suolas prijuostė
Motinos visa šios žemės istorija kasdieniška ir
pažįstama bijai prisiliesti: gal jos klostėse
tyko vaško trupiniai nežinomybė –
kaip bėga metai virš įsisūrėjusių džiūklių
švelnaus vakaro spindesio ir nelaukto
prisipažinimo kurio niekas negirdi

Robertas Keturakis. Viršūnės

2015 m. Nr. 11 / Šiandien neatsitiktinai kalbėsimės apie vieną sudėtingiausių ir paslaptingiausių mūsų buvimo reiškinių – išėjimą iš šio pasaulio. Noriu, kad mūsų mintys nebūtų apsuptos krintančių lapų, rūstaus šiaurio ūžimo nuogose medžių šakose…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11 / Ne, nepaslėps lietus, kas mūsų laukia,
kas ims giedruot už nudrengtų laukų
be baimės, be grėsmės, be alinančio maudulio
krūtinėje… Ir aš jus palieku.

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Visą laiką tave atkaklioji gyvybė apgaubs: šešėliuoti miškai jų viršūnėse paukščių lizdai ugniažolės žiedas už tave atviresnis dangau ir malda: atsiskleisk! nuolankumas aptemęs keistai

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6 / o naktį liepų kvapas sutirštėja
ir vėjas debesis purius užkrės
tuo svaiguliu – ir sapnas pagilės
tikriausiai nuo pametusio galvelę vėjo –

Robertas Keturakis. Aš klaupiuos prieš tave už visus

2015 m. Nr. 3 / Aš čia nieko negalėjau pamilti. Ir ne todėl, kad neįmanoma pamilti – paversti skaidria savastimi – dešimtį milijonų kvadratinių kilometrų nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno ir nuo Arkties jūrų iki Mongolijos bei Kinijos sienų.

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 3 / po dulkėmis paslėpėm randus
mus uždengia dulkės – tegu
kad liktum pirmi prie išgąsdintų
prie tų kam pristigo jėgų

Robertas Keturakis. Pasitikrinimas – kas mus nugalės

2013 m. Nr. 3 / Galimas dalykas, kad ši akistata su kovo mėnesio „Metais“ bus man įsimintina ilgam, nes esu likimiškai artimas dvyliktam, paskutiniam, Zodiako žvaigždynui Žuvims, kuris, kaip tvirtai tiki astronomai…

Robertas Keturakis. Kas yra tyla

2011 m. Nr. 11 / Vienu metu atsidūręs rytinėje Atlanto pakrantėje, buvau tiesiog smelkte persmelktas stichijos galios ir tos erdvės, kuri gaubė ir lydėjo stichiją. Kraują stingdantis potvynio gūbrys garmėjo prie krantų apsemdamas…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 7 / likimo hieroglifai šviesą palieka ant pirštų
apniūksta žiedai – tik sau jie skambėti tegali
nereikia varpų, kad nebylumą išgirstum

Robertas Keturakis. Kad Ji būtų, nes Ji yra

2010 m. Nr. 3 / Tai nėra koks nors balsų panteonas, kokios nors apleistos balsų kapinės, kur užklysta pralekiantis paukštis ar kažkur skubantis žmogus. Susipynusios alyvų šakos, erškėtrožių tankumynai, samanoti klevų kamienai…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 12 / Kodėl neužtikau Homero sakinio
kur šukuojami moterų plaukai
nelyg hiacintai?

Robertas Keturakis. Kupranugaris, banko durys ir adatos auselė

2008 m. Nr. 1 / Šios mintys persekioja seniai. Ypač jos paaštrėjo per kruvinas turto dalybas, vykstančias beveik dvidešimt metų. Žinoma, nedaug ką naujo pasakysiu po Kristaus žodžių…