Vytautas V. Landsbergis. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 1
dienanaktis
prieš pabaigą liks spalvos dvi juoda / balta
abi spindės vienodu aklumu nebežinosi net
kurią paveikslo drobėn susisukt: tamsa
alsuojanti aistrom ir nugyventi galią teikianti –
supykti negyvai paskui atleisti. Nuteist ir atiteist
ir pasijust nužemintos genties dalim, kurią tiek amžių
nuolatos kryžiavo (jie nieko kitko nebemoka užtat
tai darė daro ir darys) nebent pirmi nusikryžiuotume
bematant prasikeiktume, tada ir jiems kas šimtmetį
ar du atplaukiantiems iš užjūrių banguotų ietgalių
užnuodytų strėlių miškais mėnulio kalavijų luotais
nebūtų jau kas veikti su mumis
bet lygiai taip regėsis ir šviesa: už lango stirna
link mūsų su stirnėkais palei pusnyną strapaliojanti
bet dar geriau migla pasiglemžianti mus trobas medžius
o kur dar sniegas – migdantis ir balkšvas paskutinis ir
saulė švitinanti lygiai skriaudėjus kaip ir nuskriaustus
atgimstančius kapoti galvas dilgėlėms ratu ratu
ratu. Ir vėl ir vėl ir vėl naivius, be galo tikinčius
kad tai geriausias iš pasaulių, kurį privalom žaisti iki
galo, kol pasipils lietus į smėlio dėžę ateis mama
pakvies namo
petro pirmojo laiškas
nebesvarbu kas bus kas gims šioj ašarų
papėdėj, net gimstančių vaikai manęs nedomina
nebręstantys jiems tik išbūt dantis sukandus
sugerti skirtą pykčio tvaiką ribotą pelkės laiką
nebent iš ateities stiprybės pasisemčiau, nepabijočiau
skausmą apkabint per naktį šokčiau šokčiau šokčiau
laužų šviesoj su neviltim mylėčiaus, net padėkočiau:
keliauk, bičiule, skradžiai, tu puikiai atitarnavai
į žemę susigerčiau išdygčiau dilgėle, saulėgrąža
erškėčiu, smilga, gal prasidėtų vėl sakmė, tačiau
tai kitas bus spektaklis, jis prasidės kai uždangą
nuleidę būsim. Prašyčiau skirstytis, paplokim
patys sau, o ryt tą pačią renkamės ten kur ir
šiandien. Bus vėl tas pats dar šimtmetį ar
du turėsim ką vaidentis, caro žodis
smėlio laikrodis
byrame: žilstantis princas
besiklausantis vaikiško balso
erdviuose veidrodiniuose rūmuose
byrame: gudriosios rūmų damos
uoslė lyg skalikų, narsūs tarnai išsibadę akis
galąsto tikėjimo vėliavom
byrame: laiminantys, vaikus apkabinantys
lyg paskutinį kartą, net priešams linkintys
nesižudyt be reikalo. Riedant tankams
susikabinantys rankom, neišsitrėmę dar
iš mūsų, mums. Ir kas dangum smėlio
laikrodį užpildys, apverks kas įskilusį
nuteis nepabūgusį, privers byrėti
iš naujo į seną
iš seno atgal.
mėlynatvė
tik dėbt saulėtekin –
ir tvenkinys, ir varlės
ir mėlynatvė pro pušis
atspindinti ištirpdanti
ką šlamam kurkiam girgždam
nors ką ten aš…
Ten tu
metraščiai: rėdos ratas
prie jūros gyveno gentis – pirmiausia
pasistatydavo miestus, uostus jiems, tada
laivus susimeistraudavo, gimdydavo laivams
jūreivius, po to gimdydavo kareivius jūreiviams
nužudyt, atimt jų turtą, paminkluose suakmenėt
po to motinos apverkdavo ir tuos ir tuos ir
imdavosi vėl statyti miestus, gimdyt jūreivius
ir karius: taip tvarkėsi tūkstančius šviesmečių
tačiau susirgo ilgesiu epidemija prasidėjo iš lėto
pradžioj nepastebėdavo net užsikrėtę, tačiau
liga plito nevaldoma lyg maras, neliko sveikų
nusikapojo galvas, išsipjaustė širdis lyg šunys
ir išdvėsė susiglaudę kuo arčiau viens kito
susirietę sielos akligatviuos. Kai jų nebe
liko, dangum atplaukėme mes ir radom šį
puikų kraštą gyventi nujausdami kad jis
užkeiktas net ir mums. Juokingiausia
kad tai nebuvo juokinga. Baisiausia
nebuvo netgi baisu