Gynė Dineikaitė. Tą valandą

2012 m. Nr. 8–9

* * *

 

Šį rytą, kai išslydau
iš laiko ribų,
girdėjau saulėtekio giesmę –
paprastutę, tarsi griežlės.

 

 

* * *

 

Tu – šaltinis,
aš – šaltinio akmenukas
bičiulystės žvaigždei
spindint vandeny.

 

 

* * *

 

Girios aikštelėj
samanos gėrė
mėnulio šviesą.
Vėjų pagairėj
drebėdamos epušės
nubaidė
varnas.
Nemuno vingy
plaukiojo
laukinės antys.
O aš į Tave žiūrėjau.

 

 

* * *

 

Išgryninai mane
per kančią.
Arčiau vis arčiau,
giliau vis giliau,
tarsi būčiau rasa,
nesudrumstoj ramybėj
išgarinta.

 

 

* * *

 

Pro akliną sieną
giesmė į vienišą širdį –
tarsi raudona saulė
tiestų taką per ežerą.

 

 

* * *

 

Labanoro girioj
46-ųjų vasara.
Į tris gabalus
sukapotas kryžius
kniūbsčias guli
šalia ąžuolo
išsiraizgiusių šaknų.
Šūvių aidas
kiaurai per širdį.

 

 

* * *

 

Į celę įsileidau
mėlyną vakarą,
maldos ūkuose
per naktį
ant rankų sūpavau.
Ryte iš tų ūkų
pakilo žuvėdra,
plasnodama tolo.
Mėlynam ilgesy
vos įžiūrėjau
baltą taškelį.
Galop ir jo nebeliko.
Tiktai atsivėręs dangus.

 

 

* * *

 

Tarsi būčiau nulėkus
prie Raudonosios jūros
ir žiūrėčiau į nendrę,
šlamančią Tau.

 

 

* * *

 

Paviršiuj gali šėlti
vėtrų karčiais bangos –
esu gelmėj
lyg kūdikis
didžiulėj pievoj,
bitei skrendant
nuo žiedo prie žiedo.
Oras, prisodrintas
saldaus zvimbimo,
neša gilyn ir gilyn – – –

 

 

* * *

 

Atsiveria siela garsams.
Nejauti po kojom žemės
(nes jos nebėra).
Kita būtis apglėbia ir neša
į neišreiškiamą Trijų Širdies
pulsavimą.
Neša ir kartu yra tavyje:
nes tu lyg smuiko styga,
virpanti tais dūžiais.
Jų aidas be ribų be ribų
(ir tu be ribų)
žemę dangų liečia.

 

 

* * *

 

Diena gležna
lyg varnalėšos lapas,
pakelės dulkių
nupudruotas.
Einu kaitroj gležna
link kalno viršūnės.
Ir štai atsiveria
žiburių jūra.
Kelio nebėra.
Einu nuo šviesos
ligi šviesos
tiesia kryptimi
tamsoj.

– – – – – – – – –

– – – – – – – – –

Kas buvo gležna,
kvepia geležim –
sakau mieguista sau
ir varnalėšos lapui.

 

 

* * *

 

Juodam ežere
du debesų luotai.
Tai mano seneliai
(abu Vincentai),
nužengę iš dangaus.
Pirmo nesu mačiusi.
Jis mirė mano mamos
jaunystei skleidžiantis.
Mat slaugydamas
šiltine sergantį
našlaitį piemenuką
pats užsikrėtė.

Antrasis Vincentas
augino mane.
Jis man gražiausias pasauly!
Kai sulaukiau devynerių,
vieną vakarą
skaitydamas šventųjų gyvenimus
atidavė dvasią.

Du debesų luotai ežere.
Abu laukia manęs.
Tėve,
į kurį mane pakviesi?