literatūros žurnalas

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 5

Ramybė

 

1. Varna,
Nutūpusi
Klevo viršūnėj,
Klausėsi
Šlamančio laiko.

2. Plaukia patvinusi upė.
Šaltas rudens mėnulis.
Ilgiuosi
Nebegalinčių grįžti.

3. Meilės amžius.
Meilės amžius trumpas.
O mirtis –
Tikra,
Nes tik viena.

4. Baltas viduržiemio jovaras.
Juodos nutilusios kuosos.
Kokia prakilni ramybė.

5. Spalio diena
Ramiausiai nutolo.
Bet ant palangės
Visą laiką žydėjo
Turguj pirkta
Pelargonija.

6. Ko tu virpi, širdie,
Kaip lapas, vėjo nulaužtas.
Laiko visuomet yra
Nusidėti ir atgailauti.

 

O kriaušė žydėjo

 

Apsimetęs žydinčia kriauše
Baltas pernykštis dievas
Vėlei sustojo
Ties turgavietės pilka tvora.

Bet niekas nepuolė
Veidu į dulkes
Priešais žydinčią kriaušę,
Nieks nemaldavo meilės,
Giedros nei lietaus,
Nesišaukė,
Kad užtarytų
Prieš neviltį,
Tartum prieš tykantį žvėrį.

Tik turguj
Vienplaukis vyriškis
Grojo sena armonika –
Pirkite.

Tik įžūli čigonaitė
Priešais kavinę
Rūkė ramiai cigaretę.

O kriaušė žydėjo.

 

Tarp dviejų nakvynių

 

Kaip mes gražiai per dieną uliosim:
Vienas išgers, o kitas – užkąs.
Vieną išjuoksim, kitą paguosim.
Kažkas uždainuos. Ir pravirks kažkas.

O visagaliai, o visagaliai
Mušis krūtinėn ir atgailaus.
Tartumei skaisčią, baugščią mergelę
Švelniai teisuolis kaltą priglaus.

O, kokios naktys, kokios nakvynės!
Saldūs ir ramūs ryto sapnai.
O, koksai raibas pempės kiaušinis,
Kokie geltoni gandrų snapai…

 

*

 

Pavasario upe,
Tamsus, neramus
Vandenie,
Kodėl tu mane
Apleidai?

Šnabždėjo lazdynas,
Lyg vienas
Būtų pakrantėj.

 

Niekam nereikalingas vakaras

 

Temstant
Žirmūnuos
Jaukioj kavinukėj
Tylėdami
Gėrėme kavą.

Tylėdami,
Nieko
Vienas kitam
Neturėdami pasakyti.

Išėjus
Vakaras buvo pilnas
Debesų ir medžių šlamėjimo.

Mėnulis,
Prieš šimtą metų
Mums patekėjęs,
Buvo pradingęs.
Nepasigedom.

Net ir mėnulio
Niekam nebereikėjo.

 

*

 

Po tamsiais
Rudenio medžiais
Švysteli tai,
Kas dar turės atsitikti,
Ko tu bijai,
Bet lauki.

 

Su kipšiuku obuoliauti

 

Dangų tau siūlė visi,
O tu vienas pats tamsoje
Su kipšiuku
Išėjai obuoliauti.

Buvo naktis. Trankės griaustinis,
Krito į žolę
Laukiniai žaibų atšvaitai.
Daužėsi tavo širdis,
Atsiminusi viską,
Ko seniausiai buvai išsigynęs,
Atsižadėjęs.

Kipšiukas buvo pradingęs.
Vienas stovėjai.
O tai, ką pamatei
Apšviestą žaibo,
Tebuvo tiktai ilgesys –
Atsižadėto ir išsiginto,
Ilgesys,
Iš naujo širdį užgulęs.

 

Kam lemta išnykti

 

Angele mano,
Atsiminki mane,
Ir aš būsiu baltesnė už sniegą.

Duoki man ženklą,
Kad nebeprasmė
Amžinoji viltis
Ir amžinas prisikėlimas,
Siaučiant aplink beprasmybei.

Mano sužvarbusią sielą
Apsaugok nuo pikto,
Nes apsėsta pasaulio esu,
Nes vienodai geidžiu
Jo šviesos ir tamsybių.

Laikas sušlama krūmuos
Nekaltai tartum vėjas,
Ir aš
Neįstengiu vilties
Jo šlamesiuos atpažinti.

Angele mano,
Atsiminki mane,
Ir aš būsiu baltesnė už sniegą,
Sulaikydama viską,
Kam lemta išnykti.

 

Kartu su manim

 

Vidurnakčio vėjas
Laipiojo
Lapkričio medžiais.

Tie, kurių nebėra,
Žiūrėjo į mano langą.
Kartu su manim
Klausės
Vidurnakčio vėjo
Ir visą naktį
Tylėjo.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Nejauku
Tau buvo stovėti
Po šventoriaus medžiu
Tokiam ne visai panašiam
Į tą baltą balandį.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3 / Pabeldžiau į užkeltus vartus,
Ir jie tuojau atsivėrė.
O tenai pamačiau laimingą
Iš narvo paleistą žvėrį.
Tą vakarą vieną…

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Lengvas dangaus debesėlis. Kai alksny Pragysta strazdas, Kai po alksniu Pradeda želti žolynas, Debesis danguje Tampa Toks baltas ir lengvas,

Virginija Cibarauskė. Pasaulin panirusi poezija

2018 m. Nr. 11 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Laikas nekaltas yra. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 304 p.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / Debesie, Medi, Upe, Žolyne. Nėra Tokios mirties, Kuri Mus išskirtų. Tu žiūri į žydinčią ievą
Pavasario vakare, O išvysti Trumpam sustojusį laiką – Baltą ir tylų. Žiūri į liepsnojantį laužą,

Stasė Lygutaitė. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 10 / Didelis tavo pasaulis,
O tokios mažutės rankos
Likimui sutramdyti.
O tokios beribės erdvės

Stasė Lygutaitė. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 10 / Artėjantis vakaras
Patamsina prieblandą,
Paikas, nedoras minteles
Žmogui į galvą suvaro.

Stasė Lygutaitė. Didelė visų teisybė, arba keletas tiesų apie eilėraštį

1998 m. Nr. 4 / Tie patys debesys virš visų galvų, tokį pat kvapą skleidžia brinkstantys pumpurai, o laikas – kiekvienam kitoks.