Vladas Braziūnas. Raudonos dagilių kaukės
2020 m. Nr. 12
pasiklydusio drono laiku
diskiniais pjūklais pjudomi drūtgaliai
kaukia ir baubia
draskos, kėtrojas
skiedrų ir pjuvenų
viesulai̇s laksto ̃
tartum nekrikštytos dūšios
springsta ir kosti
poplūdžiais ir sausrom
šalnom gegužė̃s, nenuspėjamais
sėkmių, nesėkmių
pasekmių serpantinais
pro du Markučių dvaru
Kaukysos upelio kukšterom
per bankininkų kvartalą
su tarpukario bunkeriais
eroziniais kalvynais
kopia skiedra į Laimio kalną
leidžias raketinėj Burbiškių
paskiau priešlėktuvinėj Ribiškių
artėja riba, ir prašvilpia
trumpas gyvenimėlis
tarytum šlapynių švygždos
subumbsi didysis baublys
* * *
kiek daug ten ant kalno rùdenio
kiek aukso ant kalno rudẽnio
nebaisiai tas kalnas beliūdina
beveik ir nusiridenome
ugnelė drungna bežybsinti
lyg atsiprašyt dar mėgina
išblyškus nejaukiai šypsosi
bet jau iš dangaus apatinio
pagerėjimas
greit naktis, o saulė dar nesileido
kaip jos geista, kiek siekta, lėkta
vėjas švaisto palaidą laidą
pilną baisių elektrų
bet geistoji nebeskuba gesti
nepaiso, nei kyla, nei krenta
net kvėpavimas daros lygesnis
teks, ko gera, su saule gyventi
kai akys buvo pilnos atropino
…ir pas mus gal akimirką buvo žiema
vandenyno saloj po mėlynių medžiu
supos snaigė, švitėjo prieš sutirpdama…
tą švitėjimą trykštant lig šiolei girdžiu
tą akimirgą, skverbiamą saulės srautų
kai po slidėmis sniegas vaitoja ir verkia
kad aklai nenutuoksiu, jog tąsyk ir tu
iškritai iš varžybų į Pasvalio parką
atsiskirtyje nuo teisiųjų
drunios girių trimitos tarytum
apynkartės styro be yrio, be apynojo:
„kūnų žmonių ir žirgų sumuštų
šūsnys iš tolo riogsojo“
šunys lenkiasi Daukanto žodžių
karai ir marai išsenka, ir išsigandę
ščiūva, ima skaidrėt nemunai
mėnesėti venecijų vándens
sniego matiniai debesys plūko juose
mėnesienos poetas juos žė́bėja vangiai
išsidūkus dvasia, išsirangius varangė
ima lėgti ir leistis, atleisti sunkiau
nei mylėt, taip netyčia vos nepasakiau
bet apynvirkštė užveržė amą, kadangi
senamiestis po lietaus
temstančio dangaus dugne
gintarinės vakaro šviesos
smelkiasi gatvėm, tvenkias
nugarkaulių linkiuose, miestas
trumparegėja, šešėlių aliejus
užglieja grindinį, spindi
visais gintaro atspalviais
nuo pat juodžiausio išdžiaustytais
nepažinia tvarka, paslaptingom
tavo akių rainelės spalvom
švelniai ataskamba
kai stovėjau ant smegduobės kranto
dar norėjau gyvent prie apžėlusių bėgių
tuščioje – kaip ir aš – siauruko stoty
iš blykštančios nuotraukos, iš pritemusios atminties
ties bedugne žaižaruojančia
va! pro žydų kapus gindavau ožką
į Avižonio duobes, nežinojau
kad pakeliui, prie Svalios, minam visom šešiom
pro karaimų senkapes, krūmais tada apšepusias
atmintis kaip ožka užsispyrusi nieko
man nebeprimint, – kuo ją užpykdžiau?
vaikišku nežinojimu, ko ten prie akmenų
kiaulpienės kaip išprotėjusios veši?
Avižonio duobių, smegduobių, nuolydžiai
žydi gilzėmis, o kulkas išlydėm į švino
kareivėlius ar prikandom prie valo, svareliai
seniai nugarmėjo į Lėvenio pragarmes
kaip šieno debesys praplaukia
ten polifoniškai būvėjo
seni netiesiniai dievai
bevėtomi geltono vėjo
gal juo galop atkeliavai
ant lopo lopas, jų skivytai
gal ką primins, gal atpažins
tą kvapą, kur seniai nuvyto
tuos ašmens šimpančioms akims
nuvirs galva ant šviežio šieno
ir vakaro velkė užsklęs
prašapusių dienų naujienas
kur velnias slapstė detales
2020-ųjų Velykos Vilniuj
kaip sausa blindelė blindėjau
Vaižgantas
sveiki, sulaukę
nesulaukėję
ant ilgo lauko
klausęsi vėjų
sveikos, kaliausės
ir jūs, beklausės
nuoskaudų pilnos
atodangų ausys
blindžių prie Vilnios
sprogstančios rykštės
lauktos ir kilnios
jau vakarykštės
Venecijos vandens taksi į oro uostą
apviltas dubleris, žuvis skraiduolė
beplukdoma į oro uostą, mano reisas
atidėliotas, vėl planuotas uoliai
kažin, ar kils, ar nepakilęs leisis
pro debesų plyšius vien speigas smelkės
vien ryto srovės, laikinos ir baisios
sūpavo laivę, ir garavo smalkės
ir nežinojau, liovėsi ar baigės
kelionė Nojaus, jo žadėta žemė
po kojų, ten, kur vandenyno dugnas
lyg ir dienojo, kelias darės drungnas
sutavaravo keletas žvaigždelių
pagavo šokti ant bedugnio kelio
tepajutau, kaip kelias luotą – semia
stojus lygiadieniui
tarpais atrodė, kad jo paviršius
užvirtęs plūdenom ar velėnom
dvasią ištraukęs ir užsitraukęs
apaugęs viržiais ar užsimiršęs
kad jo kadaise giliavandenio
ežero būta, plačiai banguota
auštant pavasariui, rudeniui áuštant
liūdną ir jaukų mūsų jokiadienį
senyvos
palaimintos moterys, jų
sapnai nė nemano liautis
raudonos dagilių kaukės
kartojas, užvaldo dienas
savaites ir mėnesius
besikuičiant kaip vištoms po pakulas
po darbelius nepabaigiamus
sulaikius kvėpavimą, laiką
kai nebesenstama
apraudant jubiliejus
šermenyse paknapsant
kapinėles pakapstant
pildantis nuobodybei
pačiai sau pamokslaujančiai
žiūrėk lengvabūdiškumo
klausyk vien jo, išganingo
ko nepradėjai, nebaik
palik raudonkaukiui dagiliui