literatūros žurnalas

Vladas Braziūnas. Raudonos dagilių kaukės

2020 m. Nr. 12

pasiklydusio drono laiku

diskiniais pjūklais pjudomi drūtgaliai
kaukia ir baubia
draskos, kėtrojas
skiedrų ir pjuvenų
viesulai̇s laksto ̃
tartum nekrikštytos dūšios
springsta ir kosti
poplūdžiais ir sausrom
šalnom gegužė̃s, nenuspėjamais
sėkmių, nesėkmių
pasekmių serpantinais

pro du Markučių dvaru
Kaukysos upelio kukšterom
per bankininkų kvartalą
su tarpukario bunkeriais
eroziniais kalvynais
kopia skiedra į Laimio kalną
leidžias raketinėj Burbiškių
paskiau priešlėktuvinėj Ribiškių
artėja riba, ir prašvilpia
trumpas gyvenimėlis
tarytum šlapynių švygždos

subumbsi didysis baublys

 

* * *

kiek daug ten ant kalno rùdenio
kiek aukso ant kalno rudẽnio
nebaisiai tas kalnas beliūdina
beveik ir nusiridenome

ugnelė drungna bežybsinti
lyg atsiprašyt dar mėgina
išblyškus nejaukiai šypsosi
bet jau iš dangaus apatinio

 


pagerėjimas

greit naktis, o saulė dar nesileido
kaip jos geista, kiek siekta, lėkta
vėjas švaisto palaidą laidą
pilną baisių elektrų

bet geistoji nebeskuba gesti
nepaiso, nei kyla, nei krenta
net kvėpavimas daros lygesnis
teks, ko gera, su saule gyventi

 


kai akys buvo pilnos atropino

…ir pas mus gal akimirką buvo žiema
vandenyno saloj po mėlynių medžiu
supos snaigė, švitėjo prieš sutirpdama…
tą švitėjimą trykštant lig šiolei girdžiu

tą akimirgą, skverbiamą saulės srautų
kai po slidėmis sniegas vaitoja ir verkia
kad aklai nenutuoksiu, jog tąsyk ir tu
iškritai iš varžybų į Pasvalio parką

 


atsiskirtyje nuo teisiųjų

drunios girių trimitos tarytum
apynkartės styro be yrio, be apynojo:
„kūnų žmonių ir žirgų sumuštų
šūsnys iš tolo riogsojo“

šunys lenkiasi Daukanto žodžių
karai ir marai išsenka, ir išsigandę
ščiūva, ima skaidrėt nemunai
mėnesėti venecijų vándens

sniego matiniai debesys plūko juose
mėnesienos poetas juos žė́bėja vangiai
išsidūkus dvasia, išsirangius varangė

ima lėgti ir leistis, atleisti sunkiau
nei mylėt, taip netyčia vos nepasakiau
bet apynvirkštė užveržė amą, kadangi

 


senamiestis po lietaus

temstančio dangaus dugne
gintarinės vakaro šviesos
smelkiasi gatvėm, tvenkias
nugarkaulių linkiuose, miestas
trumparegėja, šešėlių aliejus
užglieja grindinį, spindi
visais gintaro atspalviais
nuo pat juodžiausio išdžiaustytais
nepažinia tvarka, paslaptingom
tavo akių rainelės spalvom
švelniai ataskamba

 


kai stovėjau ant smegduobės kranto

dar norėjau gyvent prie apžėlusių bėgių
tuščioje – kaip ir aš – siauruko stoty
iš blykštančios nuotraukos, iš pritemusios atminties
ties bedugne žaižaruojančia

va! pro žydų kapus gindavau ožką
į Avižonio duobes, nežinojau
kad pakeliui, prie Svalios, minam visom šešiom
pro karaimų senkapes, krūmais tada apšepusias

atmintis kaip ožka užsispyrusi nieko
man nebeprimint, – kuo ją užpykdžiau?
vaikišku nežinojimu, ko ten prie akmenų
kiaulpienės kaip išprotėjusios veši?

Avižonio duobių, smegduobių, nuolydžiai
žydi gilzėmis, o kulkas išlydėm į švino
kareivėlius ar prikandom prie valo, svareliai
seniai nugarmėjo į Lėvenio pragarmes

 


kaip šieno debesys praplaukia

ten polifoniškai būvėjo
seni netiesiniai dievai
bevėtomi geltono vėjo
gal juo galop atkeliavai

ant lopo lopas, jų skivytai
gal ką primins, gal atpažins
tą kvapą, kur seniai nuvyto
tuos ašmens šimpančioms akims

nuvirs galva ant šviežio šieno
ir vakaro velkė užsklęs
prašapusių dienų naujienas
kur velnias slapstė detales

 


2020-ųjų Velykos Vilniuj

kaip sausa blindelė blindėjau
Vaižgantas

sveiki, sulaukę
nesulaukėję
ant ilgo lauko
klausęsi vėjų

sveikos, kaliausės
ir jūs, beklausės
nuoskaudų pilnos
atodangų ausys

blindžių prie Vilnios
sprogstančios rykštės
lauktos ir kilnios
jau vakarykštės

 


Venecijos vandens taksi į oro uostą

apviltas dubleris, žuvis skraiduolė
beplukdoma į oro uostą, mano reisas
atidėliotas, vėl planuotas uoliai
kažin, ar kils, ar nepakilęs leisis

pro debesų plyšius vien speigas smelkės
vien ryto srovės, laikinos ir baisios
sūpavo laivę, ir garavo smalkės
ir nežinojau, liovėsi ar baigės

kelionė Nojaus, jo žadėta žemė
po kojų, ten, kur vandenyno dugnas
lyg ir dienojo, kelias darės drungnas

sutavaravo keletas žvaigždelių
pagavo šokti ant bedugnio kelio
tepajutau, kaip kelias luotą – semia

 


stojus lygiadieniui

tarpais atrodė, kad jo paviršius
užvirtęs plūdenom ar velėnom

dvasią ištraukęs ir užsitraukęs
apaugęs viržiais ar užsimiršęs

kad jo kadaise giliavandenio
ežero būta, plačiai banguota

auštant pavasariui, rudeniui áuštant
liūdną ir jaukų mūsų jokiadienį

 


senyvos

palaimintos moterys, jų
sapnai nė nemano liautis
raudonos dagilių kaukės
kartojas, užvaldo dienas
savaites ir mėnesius

besikuičiant kaip vištoms po pakulas
po darbelius nepabaigiamus
sulaikius kvėpavimą, laiką
kai nebesenstama

apraudant jubiliejus
šermenyse paknapsant
kapinėles pakapstant
pildantis nuobodybei
pačiai sau pamokslaujančiai

žiūrėk lengvabūdiškumo
klausyk vien jo, išganingo
ko nepradėjai, nebaik
palik raudonkaukiui dagiliui

Vladas Braziūnas. Benamis miestas

2019 m. Nr. 12 / nevesk ing pagundymą, Vilniaus
įžulnią dzūkišką šviesą
kalvelėm puriom nusidriekiančią
plėšk man iš akių: ji vylius

Vladas Braziūnas. Gyvoji ir negyvoji

2018 m. Nr. 7 / galiu įsigaut į lėktuvą Siningo oro uoste (šeimininkai pamiršo bilietus) galiu padaryti, kad nusivylusi nusišypsotų kalnus galiu apsodyti sodais galiu būt rapsodas, Dievo apdovanotas ir mylimas laukti galiu…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

Vladas Braziūnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / sklidinom provėžom. gyslos tampyta: akmenys, molis smėlio šiū́pelis, žvyro lópeta senasis adyta, siūta ir lopyta rogių šliū́žėm, ratlankių šuoliais ša! prie jo kapo kas pasodytų ben tują šlãjos porinės

Ramutė Dragenytė. Poezijos auka

2015 m. Nr. 12 / Vladas Braziūnas. Stalo kalnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 144 p.

Požiūriai: Vladas Braziūnas, Jonas Jackevičius

2014 m. Nr. 10 / 1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?

Vladas Braziūnas. Apie Poezijos pavasario mėnesį – iš kuosų ir kuolingų krašto

2008 m. Nr. 7 / Glūdžiu Visby, Anciliaus ežero saloj, ir beveik vienintelis mano ryšys su Poezijos pavasariu – šilti Letos Semadeni laiškai iš Šveicarijos: Lietuva bus įgijusi dar vieną draugę.

Vladas Braziūnas. Medžių muzikos tarmės, vaizduotė ir Dievo tautybė

2003 m. Nr. 7 / Prasidėjo, pasibaigs Poezijos pavasaris, vakarais, susitikimais, visu šventiniu šurmuliu kelias dešimtis poetų privertęs laikinai pamiršti tikrąsias kūrybos valandas. Kaip kad sakė Vytautas Mačernis…