Almis Grybauskas. Atminties tušu tuštumoj. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 12
Šių metų spalio 31 d. sukako šimtas metų nuo Egono Schiele’s mirties. Jam ir skiriu ciklą „Atminties tušu tuštumoj“.
Austrų tapytojas, piešėjas, grafikas Egonas Schiele (1890–1918) kūrybinę biografiją pradėjo veikiamas Vienos secesijos ir Gustavo Klimto įtakos, vėliau atkakliai siekė stiliaus savitumo. Pastebėtas jau 1909 m. parodoje, kartu su Oskaru Kokoschka, – kaip sukantys ekspresyvesnės raiškos keliu. Itin išraiškingi jo piešiniai ir aktai (už „moralės pažeidimus“ baustas, netgi trumpam kalintas). E. Schiele’s linija drąsi, netgi įžūli ir tuo pačiu trapi, lūžinėjanti. Tokiu piešiniu, taip pat ir savita spalvinės raiškos askeze primena senuosius Rytų meistrus.
Atminties tušu tuštumoj
Kairys paravano sparnas
* * *
Neišmokau aš kaligrafijos
imperatoriaus raštinėse
žagarų kai šalta atnešdavau
į lūšnelę ant pačio skardžio
Paskutinis raudonas lapas
prie juodos šakos prikabintas –
toksai buvo Meistro gyvenimas –
ką daugiau galiu pasakyti
Visus teptukus išploviau
stalas – nušveistas karo laukas
ir – išskleistam ritiny –
pakėlė nagą drakonas
kokį jau kartą mačiau –
žarijų grendimas žerplėjo
sklaidės patamsy plykstelėdami
netvarūs valkūs pavidalai
ir jo sparnai sušvylavo
liepsnai šovus tarsi netyčia
kai aš – dar mažas – laukiau –
nepamenu ko – trobelėj
* * *
Dzeno vienuolis Schiele –
iškreivinti pirštų brėžiai
kokaino sniege
Rytas
Rausvai nepadoriai vypso
pridžiūvę likučiai likerio
nuogos taurių kojelės
Apie ką pastalėj ten šnabždasi
apdraskytų laikraščių klostės
* * *
Bambukinis stalelis ties prieplauka
Sėdėdavom – dar jauni ir tingūs
Dabar dienos lekia pėdsakų nepalikdamos
Tik ančių balsai prietemoj susišaukia
Liepa
Neatsakys
kad ir kiek beklaustum
Kaip tada kai bėgte dar vaikas –
į tave su šlamesiu – kvapas
o paskui – atminty gal tik – ir paveikslas:
Lig akių
apsiklėtus žiedų migla
ilgais vakarais nebegalinti vietoj rimti
Nuplasnotų skarom ir jau niekad atgal
nesugrįžtų Nebent numirti
– Visos vasaros Visi debesys
kur prabėgo į dangų žiūrint…
o tu stovi ir – kaip tada – bėgte ji
į tave… Iš toli pažinus
Dešinys sparnas
* * *
Susigėrė ūkai į popierių…Taku
tarpu uolų išeina
meistras Vu į kalną
pakibusį virš bangų
Be debesų horizontas
ir dvelkia kiek užmatai
sakais pušų išlinkusių
ligi juodų šaknų
Kaip kviečia aukštyn takelis
Kokia atvira erdvė!
Meistras Vu nesugrįžo
paveikslo pasirašyt
* * *
Vienuolyne smūgis lazda
pažadina užsnūdusį medituojant
Net stipriausia dozė šiandien
nesugrąžins mums tų metų
Vakarai
Ne, ne tie režisuoti –
raudonas ilgakojuos pilvukuose
šešėliais žvakelei blėsčiojant
kai baigdavosi kaip visad
įnirtingai gojuj tarp kojų
vienaragis o ne žvakigalis!
Ne
Liko anas vėjuotas
sulytas kai – televizoriui nešvankaujant –
ieškojai kniūpstom sagos
Ir spengė
toks pogelsvis mėnuliukų
keimaris
* * *
Atvirkščiai negu gimstant
bet mirčiai taipogi priešingai
visko ir nieko nepaisydama
tuštuma ims piešt atminty
Ugnies paukštis
Tas plunksnų kuokštas
degantis akibrokštas…
Ant stalo tėkštas klausimas
– O aš – na kas gi aš toks?
Du kartu gimęs vieną kartą mirsiąs
nebijo demonų nei piktos dvasios pokštų
Jis nenukarš nes bus kas galvą nukerta
– Gyvybės karštis prieš buvimo kerštą!