literatūros žurnalas

Sigitas Geda. Eilėraščiai

1991 m. Nr. 2

Sigitas Geda redakcijoje

Staugsmas, šauksmas ir fortepijonas

 

veikiam: aš ir tu, ir šventas Jonas

Verkiant trūksta linksnio — šauksmininko,
bet ne to, kurį dabar palikot, kito,
to, kurį vartojo dar Drazdauskas,
kai Dievulį kalbino per strazdą,
magiško neliko šauksmininko,
kažin kokie linksniai brazda, brazda,
bet sujaukta viskas, suardyta
per raudoną Mykolą arkangelą,
niekur jau neliko šauksmininko!
Tai todėl dabar aš vienas imsiu staugti,
šaukti, verkti, dusti, aimanuoti,
kad visi kaip vienas kalbininkai
baigia jau papjaut lietuvių žodį.

Taip, lietuviai lieka be liežuvio,
mūsų kirtis buvo muzikinis,
lietuviai gyveno ir lietuviai,
buvo kilę iš Litvino vieno,
Litvino, lietuvio dauggalingo,
bet visi dabar dainuot aptingo,
vienas mūsų prezidentas groja,
betgi šokti tai nemoka niekas, —
taip, lietuviai, sniegas, sniegas, sniegas
ant plikų galvelių krenta, krinta,
viskas čia roželėm padabinta,
bei po rožėm jau neauga niekas.

Andai aš studijavau gramatiką,
bet gadino viską toks Sinki-evisia,
moras, maras, mironas, mironas,
vijos viskas tarsi makaronas,
tarsi sliekas Stalinui į gerklę,
o maži rūpintojėliai verkė, —
jei ne mums šviesioji Adri atika,
tai velniams, šeškams visa gramatika;
grodavo gražiai ir andai iš garsiakalbio,
bet neliko šarmo nei seksapilio,
jokio dievo, jokio čia anapilio,
vienas groja, o kiti nešoka,
tik meluoja, vagia, viską nešasi,
raunas plaukus, kas ką turi, pešasi,
ai, sakyk, brolau, kokia čia muzika,
paskutinį plėšia tavo guziką!

Daug geriau man buvo prie Pilsudskio,
daug smagiau man buvo ir prie suskių,
ir prie ruskių buvo neblogai,
vaikščiojo po kaimus ubagai,
bet dabar, dabar prie Husseino —
velnias šitiek kurdų prigamino,
mes keli, o jų juk milijonai,
skruzdėlių ir blusų bilijonai,
o lietuvis verkia vienas, vienas,
ir nėra kur kreiptis, skustis, skųstis!

Muziką! velniams fortepijonas,
jei gražiai išeidavo ant šiaudo,
muzika, kai šaudo, traiško, spjaudo,
muzika, kai įkiša į maišą, į mašiną žmogų seną, raišą
muzika, kai pertraukia per gerklę,
kai visai neaišku tai, kas aišku,
neaišku ir neraišku, užtaigi
mes tokie, mes tokie susibaigę,
keturiom mokėjo groti tėvas,
buvo savo žemės mažas dievas,
mes mažyčiai karalaičiai buvom,
bet atėjo, paėmė, uždarė,
tą sušaudė, o aną išvarė.
mirė — Mordvijoj ir Toto rijoj,
Šunys, žmones ir mašinos rijo,
rijo mus visi, kas netingėjo,
kas užspringt mėsa mus nesuspėjo,
dar užsprings, nes vienas groja, groja
ir prišaukia, ko net negalvoja!

Atiduokit mano kalbą, kirtį, staugsmą,
muzikinį šio pasaulio augsmą,
atiduokit lauką tą, kur augo
rupūžėlė ir rūpintojėlis,
kai eini, tai išnešioji dvasią,
kai klaupies, klaupies, kad prisikeltum,
kai meldies, meldies už vieną dūšią,
o paskui, paskui lendi po grūšią,
po grūšia jau miega tie, kur mirė,
ant kalnų didžiausi didžiavyriai,
kloniuose ir po lakom apkloti, —
velnias gali nusisukti sprandą,
jeigu moki, jei nemoki groti,
rankos pačios klavišus suranda,
muzika išeina, jeigu pinas
liepsnos į liepsnas, liepsnų liepsnynas,
reikia imt, žmogau, iškart kelias melodijas
ir pakilt ir ten, kur apsinuodijęs
pažemėj kažin kas šoka, šoka, šoka,
jau seniai pamiršęs, kad nemoka,
kad gyvenime žinojo vieną dūdą,
dūdą, kur tiktai raudona, ruda,
bet raudona tai ne ta, ne vyčių,
o kitų, rytietiškų spalvyčių.

Mano staugsmas gal visai ne staugsmas,
siausmas, gausmas, augsmas maloniausias,
šimtaspalvė, o ne šimtasiūlė,
septynspalvė, kaip straublys didžiulė,
ir trispalvė, bet visai ne ta,
vėliava viršūnėn įkelta,
bet ne ten, ne ten, o danguje,
danguje — giliai Lietuvoje,
jūs gi, jūs gi einat pakraštėliais,
paprastai ten vaikšto šmėklos, vėlės,
kojom žemėn remkitės, lietuviai,
turit kojas dvi, o vaikštot viena,
amžini pasaulio invalidai!

Kai abiem į žemę įsiremsit,
kai striukom neliuoksėsit kaip zuikiai,
viskas mūsų žemėj klosis puikiai;
vienas groja, o tik vienas kitas
ima šokti, bet ir tas banditas!

Kai Heraklis nugalėjo liūtą,
kai Strazdelis įveikė Klongevičių,
o Maironis poną Mazurkevičių,
kai Čiurlionis rentė savo bokštus,
kad dzūkelis žemėj neužtrokštų,
kol žemaitis girdys savo mešką,
kol aukštaičio kaulai pekloj braška,
kol pekla po kojom, o padangė
kažin kokiais lenkų džinsais rengias,
džinsų džinsai pakeitė fufaikes,
betgi pfifų daug daugiau nei maikių,
daug daugiau liežuvių nei lietuvių,
daug daugiau išduota, nei parduota,
užkasta daugiau, negu palaidota,
vaidevučių, vaidotų, vaidotų,
vaidelotų žemėj pakavotų,
viskas viskas sukišta į žemę,

o į ką žemelė mūsų remias,
o į ką, į ką, jei ne į dangų,
ne į saulę, ne į žvaigždę, žvaigždę!

Žvaigždės juk dangui nepasileidę,
o jei jau Ir taip — tai Dievo, dieviškai,
o ne kiauliškai; atžagareiviškai
liaukimės ir žvengti, ir žegnotis;
muziką joneliams ir barbutėms,
muziką vyteliams ir vaiduokliams,
muziką, ne kokį šlamštą, mėšlą,
muziką, pakol dar neišdvėsom!

1991.V. 13

 


Švento Jono Nepomuko studija

gimė ir gyveno netoli Pilzeno, kai Lietuva buvo
krikštijama, karalienės Vaclovienės asmeniškas
nuodėmklausys, kurį karalius nuskandino,
liko tik Šveikas…

 

Vyrai, moters akvilietės,
šventas Jonas Nepomietis
bus čia mus visus sukvietęs
savo aukso liežuviu,
tie, kurie tikėt nenori,
lai į Prahos relikvjorių
nuvažiuoja pažiūrėti,
ypač jei liežuvį turi
tokį, tauškiantį velniažin
ką ir šaukiant, grąžant
rankeles, kėtojant kojas,
kalant mums, jog JIE aukoja
katalikų mišeles!

Aš aukoju jums, kaip Kubas,
o paskui jau ir Jokūbas
mokė savo liežuviu:
tobulas yra žmogus tas,
kuris kalba vien tik tiesą,
jam iš lūpų didžią šviesą
regim sklindant, ir aistra
iš jo viso kūno sklinda,
ir nuosaikūs judesiai.
Šventas Jonas Nepomietis
Lietuvėlę yr palietęs,
bet nenorim prisimint,
kam panelėms reikalingas
patarėjas išmintingas,
išklausytojas garbingas,
draugas Sofijos orus,
ne, ims šaukt, nepadoru
pasakyti, kuo kalta,
taip nešiojatės po grieką,
lai tas griekas jums ir lieka,
negi muši su lenta!

Šis tylenis, kaip šnekėjau,
buvo kunigas, vertėjau,
juodo kailio išvedėjau,
tau reikėtų prisimint:
jeigu persakai idėjas,
jeigų vaizdą neša vėjas,
su detalėm — eik aplink!

Šventas Jonas, ką sakiau jums?
Joks kiaulėnas, jokia kiaunė,
jokių kiau, nei tau, nei man,
ką patars tas bato aulas,
regis, rublį vėl iškaulins…

Einame išgert alaus!

1991.VI.9

 


Iš zoologijos sodo

fagotas

 

Tasai gluotnumas kojų, tas spinduliuotas šilkas,
melsvuojanti suknelė, kurią tu apsivilkus
atsliūkinai prie stalo, — dabar mane užbūrė,
pargriovė ir sugriovė, ir nieko nesukūrė,
dabar jau nieko gero neverta net tikėtis!
Kaip baravykas stypsau, guliu kaip senas rėtis,
ta ypatinga forma, ta plastika, tas molis,
tas lūpų pakėlimas — pritilusios gražuolės,
iš tolimų pasaulių atplaukia keistas aidas,
vos sujudi, vos stojies, vos plaukus pasileidus,
pilna keisčiausių norų sušnirpščioji pro nosį,
juodi plaukai ir akys su pabrauktais lankeliais
pradėję keltis kalba: dabar, brolau, žinosi,
su kuo tu susidėjęs, koks išlenkimas kelio,
kur link vėžiai žiemoja, iš kur žolelės dygsta,
poezija pristabdoma taškeliais ir kableliais,
bet koks dangaus žydrumas, bet aistros, bet kaip piktė,
kai kaklo kolona su vėriniu brangiausiu
pasvyra ir prabyla — neklausi ir negausi,
smulkiais žvėries dantukais — paliesi — atsigrauši,
tik žalias vazonėlis ant lango pastatytas,
kai siūbtelės, kai dūžtelės, kai paskrydės… bus kitas!

Žinau, kad savo žodžiais, o ypač šalutiniais,
aš noriu užkalbėti dantis, sulig krūtinės
vanduo šiam kambarėly, man regisi, jau plūsta,
davei, tegu kur velnias, Dievuli, ankštą būstą,
davei man porą kojų ir galvą kaip kopūstą,
geriau jau būčiau nėjęs, kam dureles pravėriau,
gal nemaniau iš anksto, nenujaučiau: uvėrios
gyvena čia gyvatės, paukšteliai margaplunksniai,
pulkai papūgų tarška, o šarkos, o kraipyklės,
baidyklės paskutinės, o viešpačių taupyklės,
su perlais, briliantais, kur prapultis mūs tyko,
kur žmogui pasikarti sausos lakos neliko,
virtuvėje dvi žąsys gagena, lyg nebūtų
burnos, kur pilna seilių su putomis ant lūpų,
užuolaidos tam tikslui, kad retkarčiais pridengti
galėtum, šitaip skyla net neprinokę ankštys,
kas žodžiais neapsakoma, savaime čia byloja,
o ypač kai batelis tau prakalba už koją,
tas atlošas, tos kėdės, ta išgaubta sėdynė
iš balto kieto medžio, iš marmuro, krūtinė,
rankogalių kuklumas, pasuksi sykį galvą
ir išgaruos kaip dūmas svaja, pakeitus spalvą.

Štai mylinti mergelė, bent pinigų taupyklė,
kaip karaimas katinas, kaip kiaulė ta, kur klykia,
žaisliukas, kratant pinigus, variokai iš kišenės
tau ant grindų pažiro, už sienos kriokia senas,
pairęs šaldytuvas, užkais ir kavinukas,
asiūklis išrasojo, o palei kaktą sukas
dvi riebios, žalios musės, autobusas važiuoja
ir gatvėse mazutas kaip pragaras garuoja,
štai, džiaukis, naujas lobis, štai papas kaip Priapas,
prilipus cigaretė, vanduo, kloakos, šlapias
ir mėlynas už lango pasaulis spinduliuoja,
kol tu visai apspangus dėlioji savo kojas,
o vakaras dejuoja, o triūbos aimanuoja,
o blaškos kontrabosas, o smuikai jam iš paskos,
safyras ne gyvenimas, ne pasakos, o pasukos,
pasuk, pasuok, lakštingala, lietuviška gerklytė
kaip niekas kitas moka ir graužti, ir laižyti,
kažkas už durų beldžias, ir vėl koks prašalaitis
bus numerius sumaišęs, keliauja į skalbyklą,
pataiko meilės guolin, ir taip kasdien čia dedas,
kol laikraščiai išeina, kol Spindžius mūsų vadas,
kol Dievas mūs kaip paltų nenori ant kabyklos…

Pašlovinta būk, koja, o ypač jeigu dvi jos,
tuomet patsai šėtonas jos krinolinų bijos,
pašlovinta rankelė, kuri kilnoja taurę
ar paprastą stiklinę, ar liečia plėčką bjaurią,
sveika, sveika būk, nosie, sveiki, nagai, piršteliai,
sveikutė būk, krūtine, apnuoginti peteliai,
sveikutis, dievo pilve, būk sveikas, kauburėli,
sveiki gyvi lapeliai, lietuviai, pumpurėliai,
dagiliai ir čivyliai, lakštutės, pečialindos,
ir visa, visa, visa, kas tik j skylę lindot,
kas žinot savo angą, angelę ir langutį,
kas krutat vazonėliuos, plačiai sparnus išskleidę,
sveika tu, plačiadugne, sveika, gyvata — veide,
dangaus koks lopinėlis ir keturi jazminai
tenai, kur šiukšlių dėžės, paskui nauji krūmynai,
kioskelis, mašinėlė, raudoni transparantai
ir laikrodžio, ir saulės, ir šūdvežių kurantai,
skliausteli čia padėčiau, išeitu apvalumas,
o gurktelėjus pliurzė pražys kaip Mozės krūmas,
ateis žila bobutė, šaligatviu sugrįžus,
pasiūlys šuniui sūrio, pabers žvirblaičiams ryžių,
ir baigsis, poetėli, gerumas bei graudumas.

1991.V.1

 


Vilniuje, prie telebokšto

sielos pokalbis su motina

 

Žydi, motina graudinga, siela mano sopulinga
kaip žuvelė perskrosta.

Ko tu, motina mieloji, ko tu, siela, taip vaitoji,
kas gi plėšo širdį tau?

Kraujas mano širdy plūsta, siela smaugias, pūsta, žūsta,
žodžio tarti negaliu.

Ko tu, motina, be žado, kokiais peiliais tave bado,
ko taip raudi, pasakyk?!

Regiu sūnų vos vos gyvą, Jėzų tarp šviežių alyvų,
krauju prakaituojantį.

Oj, motina, pilna jausmo, duok didesnę jėgą skausmo,
kad neverkčiau su tavim.

1991.VI.19

 

Malda į šventą Kazimierą

 

O Kazimierai skaistusis, toks skaistus kaip medžiai būna,
Dievo meilės žibury,
ištvermingas, o uolusai,
o gėlyne daugiaspalvi, kuriam brangios visos maldos,
darbo ir maldos jungėjau, o askete patvarus,
o skaistumo paskleidėjau, mokytojau tikras mūs!

Savo artimą mylėjęs, guodęs liūdintį švelniai, o dosnus
našlių šelpėjau, o našlaičių užtarėjau, o visų luošų viltie!

O valstybių patarėjau, pažinyčios perėmėjau, tiesa, tiesa,
teisingume, o krikščioniška rimtie!
Išmintie ir tvarkingume, Tu, galiūnams pavyzdy!
O papuošale bažnyčios ir Tėvynės užtarėjau, Lietuvos sūnau,
globėjau!
Tu per šventu avinėlį, Dievo sūnų Jėzų Kristų ir per Motiną
švenčiausią ir per Dvasią maloningą leisk tik tai, kas
išmintinga!

1991. V.14

 

 

Maldelė už Lietuvą

 

Norėčiau dar pasimelsti senoviniam dievui, kurį atsiminęs
Maironis.

ANGI — RAITELI, kursai perėjai ugnį, kad atjotum į Lietuvą
gint mus,

VYTIE, tamsiai raudonas, padėk mūsų žemei,
leisk atkurti sodybas, mūsų gotiką ir renesansą,
gręžkis veidu į Baltiją,
pakelk savo antšalmį, skydą laikydamas dešine.

1991.IV.24

 


Nenaudėlio malda rožiakojei

 

Marie ela gražiaranke, leisk pakelt man savo dangtį,
leisk pravert man savo burną ir apšviesti žodį durną,
Marie ela, gražiakoje, nuo tavęs aliejus varva,
leisk ištiest man savo sprandą
ir surast ką kožnas randa,
Marie ela rožia koje,
leisk aukot, kur tie aukoję, žąsinai išversta-ūriai,
tie, kur ko aukot neturi,
vien į tavo burna žiūri,
Marie ela, ela tela, leisk aukot tau savo sielą,
leisk iškirst tau kietą stelą,
steloj žodį išrašyti,
iškrapštyti taip, kad švyti nuo to žodžio Dievo stalas,
Stela žem, ir stela maris,
Marie ela apželtkoje,
leisk aukot, kas neaukoję tau žąsų, dantų ir durų,
šurum burum, čigonėli, šurum burum, turum ūrum,
tara aram rarara rum, o kas bus po to paskum,
paskum baskum lietuviumpum ir patrimpum, ir patrumpum
tai patrumpinkime giesmę, broliai moliai šviesialiepsniai,
ilgliežuviai, besarmačiai, nenulaikę nieko stačiai,
rankos pažastėj, o žirgas, žirgas velniažin kur mirga,
asilai Ir asllėllai, čigonėliai, šėtonėliai,
Mariela, dovanok man savo liepsną ir aliejų,
juk per ilgą žemės amžių dievaižin kiek išvarvėjo,
veltui, veltlaik, nieką dėti,
amen, jau baigiu kalbėti,
pastatau čia ženklą kryžiaus
ir einu išgert Anyžiaus!

1991.VI.8

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Czesław Miłosz. Pasaulis (Naivioji poema)

2000 m. Nr. 1 / Atverstos knygos. Ir kandis išlėkus
Plasta virš dulkėse skęstančio vežimo.
Palietus krenta, sutrupa kaip miltai
Ant graikų, užkariavusių žemyną.

Žodžiai Alfonsui Nykai-Niliūnui: meistrystės dvasia ir klampinantis egzistencializmas

1993 m. Nr. 7 / Poetai Onė Baliukonytė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė ir literatūrologas Kęstutis Nastopka pasisako apie Alfonso Nykos-Niliūno poeziją.