literatūros žurnalas

Nijolė Daujotytė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 12

2019-12-virselis-page-001

Pietų mieste

čia dar rugpjūčio kaitra
per popiečio alsą
užmaršiai sūkuriuodamas
sklendžia

platano

lapas

ar kad menamas laikas
ar mokosi nebūti
kaip

paukščiai

skraidyti?

šitam pietų mieste
nepakerta
rugpjūčio gėla –
jau kitame laike
vis dar

širdingai

duždami

krinta geltoni vasaros

obuoliai –

visada per anksti

ir per stipriai –

akinamai blykstelėję
užsimerkia langų akys

 

* * *

tądien
į vazą
sumerkiau
plastikines
gėles –
žydėjo –
mylėjau

 

 

* * *

kaip viskas
veria ir veriasi

apeiti laukai –
į tirštą pasaulį

tylinčio vaiko
pasąmonė –
į savo tęsinį
klajojantį
ir namie
aklinai
uždarytom durim

 

* * *

šiandien neryškinu žvilgsnio
nelyginu veido
žiūriu, ko pasigesiu traukiny
važiavimo kryptimi
ryškėja spalvos
nukrenta vėliavos
mūsų ir jūsų
pajudinu medžius

kur be šaknų

vienas ir vienas
išdygsta auga
lapoja ir moja
vienas šalia kito

pildosi

vienas ir – vienas

 

Skraidantis narvelis

iš galingų platanų
pažyra aukštyn
pulkas žvitrių papūgėlių
žalsva srovele suteka
į parko tumulus

anapus

ir vėl parsrūva atgal į
pilkai melsvą amžinybę
taip ir lakioja lig šiol

didelis narvelis
seniai atvertas

 

Nedidelė ir balta

tai buvo nedidelė ir balta

kiek prisimena
visada ją turėjo

ji niekada
nepaleisdavo iš glėbio
skubindavo namo

gali būti –
sakė –
tavęs nemėgsta

ir jis nemėgo nieko

kartą priėjo
netyčia palietė ranką
norėjo kažką parodyti

bet tatai greitai
pradingo už horizonto

sutriko
pasislėpė

tai buvo nedidelė balta
jo baimė

 

Fontanas

kai viskas sudūžta
tolimame
svetimame mieste
atsirakina pasaulis
triukšmo tyloj
nebegali jo niekuo
papildyti –
jis pats kyla
tavo tuštumos
stulpeliu
kaip celsijus

mintys praskrenda
spiečium
po vieną

supranti –
tai tik amžinos praeivės

kodėl turėtum kabintis į jas
lėkti į pražūtį

iš ko imasi
galingas baroko
fontanas

 

Egiptietiškos žąsys

vakar saulėlydžiu
dvi egiptietiškos žąsys
oriai vaikštinėjo
didingo fontano
kraštu

šiandien jau
valandą plūkias
priešais galingus
purslus

link geluonies?

 

Tobula diena

griūva mokyklos
gal ir gerai
gal jau visko išmokom
griūva kas neprigijo
žaizdoja
dabar tu –
būk mano mokytojas
o tu – rytoj

ko jis gali išmokyti
visai nežinia

The Perfect Day –
kurią praleidžiu ir
paleidžiu
sumažėjusi nuo
šimto septyniasdešimt
iki dvidešimt dviejų
milimetrų
tyliai sliuogiu iš traukinio

atsargiai
čia durys atsidaro
į kairę ir į dešinę

kita

Nijolė Daujotytė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / mano draugė kalbėjo: „manyje per daug meilės ji mane susprogdins“ ji mirė kur dabar jos meilė gal susimetė į tirštas akacijas ar sustingo jos akvarelėj žydrai žalsvoj ir geltonoj kaip lengvai įsidega…