Jurga Ivanauskaitė. Kelionė į Indiją. Eilėraščiai
2005 m. Nr. 2
Intercity Cargo Hotel
Čia ir dabar visi yra tarp –
dangaus ir žemės,
namų ir pasaulio,
Dakaro ir Limos,
Londono ir Honkongo,
Bostono ir Nairobio.
Penki laikrodžiai ant sienos
rodo vis kitą laiką:
0.00 – Grinviče,
4.30 – Karačyje,
7.30 – Pekine,
9.00 – Kanberoje,
Niujorke dedasi kažkas keisto.
Atrodo, kad keliauja
tik seniai ir kūdikiai,
kartais ir tie, ir tie
nenulaiko galvų
arba sėdi ratukuose, dar
trūksta embrionų ir skeletų.
Tarpinės amžiaus grandys
išsitrynusios, išblukusios,
keturiasdešimtmečiai vyrai,
nuovargio palytėtais veidais,
glaudžiasi baro užkampiuose
ir prašo – One beer.
Jų moterys kažkur dingo,
tikriausiai tualetuose
keičiasi tampaxus
arba slapčia skambina
tolimų šalių meilužiams.
Daugiakalbė, naujakalbė –
vieniems reikia ledukų,
kitiems citrinos griežinėlių,
servetėlių žinduklių lūpytėms,
saldžios žolelių arbatos
protezuotoms senelių burnoms.
O už lango vis kyla lėktuvai,
lekia tarsi strėlės į aiškų tikslą,
kurio šią gyvenimo atkarpą
tikrai neprarasime,
nebent – mirtume.
Pirmas žingsnis
I
Indiros Gandhi oro uoste
iš lėktuvo koją iškeli
tiesiai į Tuštumą,
Šunjata sudreba,
Šyva pradeda savo šokį.
Kosminiai vėjai gena dūmų debesis,
ugnies nematyti, bet ji ką tik
iki pelenų sudegino Visatą,
aitriai dvokia žemės įsčių vandenys,
gliti pirmapradžių pelkių placenta,
lotosų virkštelės dar nenukirptos.
Iš šiltos dirvos dygsta žmonės,
šliaužia, ropoja keturpėsti,
ramstosi rankų pelekais, jie
nepakirdo iš mirties miego.
Geriau nė nepabusti,
nepradėti visko iš naujo,
vos gimę kūdikiai rėkia –
One ruppy, madam,
su paskutiniu atodūsiu
mirštantieji iškvėpia –
Baksish, sir.
II
Pirmapradė tamsa,
pirmapradis karštis,
pirmapradės pelkės
dvokia saldžiarūgšte
pirmaprade materija
(verčia vemti).
Alsus rūkas ritasi pažeme,
pasaulis dar tik kuriasi,
iš chaoso atsiranda
pirmapradžiai pavidalai.
Praplaukia tobulai iškirptas
baltos karvės siluetas,
užtat žmonės neužbaigti,
vieniems trūksta rankų,
kitiems – kojų, tretieji alsuoja
pro trikampę skylę vietoje nosies.
Pirmą ir paskutinę kūrinijos dieną
vainikuoja gėlių girliandos –
geltonos, oranžinės, purpurinės,
pasviręs ir kreivas pusmėnulis.
Penkta kelionė į Indiją
Čia buvo keliauta,
kaip į Pažadėtąją žemę,
tikėtasi Nušvitimo, Nirvanos,
ekstazės skrydžių, levitacijos,
visagalės tantrinės meilės,
bent jau – Dalai Lamos šypsenos.
Pirmas kartas atrodė šventas,
antras – irgi ypatingas, bhaktinis
(taip vadinama meilė Viešpačiui),
trečias – iliuzijų išsisklaidymas,
ketvirtas – smūgiai žemiau juostos,
penktas – tik Taikos konferencija.
Ką galėčiau pasakyt apie Taiką,
kai mano širdyje pjaunasi katės,
nuolat kariauja velnias su angelu,
demonai driežų uodegytėmis įveikia
rojaus paukščius auksiniais nimbais,
juodos pralaimėjimo vėliavos nepalieka
vietos baltiems triumfo vimpelams?
Penktąjį kartą Indijoje, noriu nieko neveikti,
nelaukti, nesitikėti, nesivilti, nemylėti,
tik sėdėti saulėkaitoje, skanauti čapatį,
gerti imbiero arba kardamono arbatą,
balansuoti ant išnykimo ribos,
bent akimirką, net ne laiko vienetą,
būti nei čia, nei ten, nei niekur.
Rytas Džaipure
Su pirmuoju rožiniu saulės spinduliu
pabunda melsvos paukštės ir
prapliumpa dusliomis aimanomis
kaip drovios panelės,
netikėtai ištiktos orgazmo,
lyg piemenaitės, pamylėtos Krišnos
atsainiai, bet nepamirštamai.
Skleidžiasi magnolijos ir kinrožės –
erotiškos gėlės, kiekvienas žiedlapis
pilnas dviprasmybių ir gašlių užuominų,
po marmurinį radžos mauzoliejų
šokio žingsneliais sukasi, blaškosi
mirusių sugulovių sielos, septyni šimtai
epidemijos pakirstų kūdikėlių pilsto
mėlyną princų kraują iš tuščio į kiaurą.
Čia net dykuma kvepia haremu,
cinamonu, santalu, jazminų aliejumi,
Tigro forto moterų kambarėliais,
išpieštais lelijomis ir povais,
rytą Rožinio miesto elgetos
ritasi iš džiuto kokonų,
ant banjano šakų džiūsta šilko sariai,
siuvinėti auksu ir brangakmeniais.
Jei jau melstis – tai labai garsiai,
muedzinas sėdi aukštame minarete,
brahmas nuo stogo šaukia į megafoną,
rungtyniauja, kuris katrą perrėks,
ant debesies sidabriniu pakraščiu
Alachas su Rama jau tūkstančius metų
žaidžia marmuriniais šachmatais.
Radžastano bestiariumas
Baltas šuo tik su trimis kojomis,
kupranugaris žaizdotais šonais,
dramblys perplėšta ausimi,
rožinėmis strazdanomis ant straublio
(tai – drambliškos senatvės požymis),
vienakis liūdintis povas ir dar
trys tūkstančiai sparnuotų paliegėlių
iš Paukščių ligoninės
persikels į mano vidų,
čia apsigyvens ilgam,
pasidaugins šimtais dvynių,
lyg stiklinės kaleidoskopo gėlės
įstrigs pasąmonės vingiuose,
atkakliai rodysis slogiuose sapnuose,
vilks paskui save sunkias ir žvangančias
interpretacijų grandines,
ką apie tai pasakytų Freudas, o ką – Jungas?
Kas tuos sužeistus gyvius, kas mane išgydys?