literatūros žurnalas

Jurga Ivanauskaitė. Kelionė į Indiją. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 2

Intercity Cargo Hotel

 

Čia ir dabar visi yra tarp –
dangaus ir žemės,
namų ir pasaulio,
Dakaro ir Limos,
Londono ir Honkongo,
Bostono ir Nairobio.

Penki laikrodžiai ant sienos
rodo vis kitą laiką:
0.00 – Grinviče,
4.30 – Karačyje,
7.30 – Pekine,
9.00 – Kanberoje,
Niujorke dedasi kažkas keisto.

Atrodo, kad keliauja
tik seniai ir kūdikiai,
kartais ir tie, ir tie
nenulaiko galvų
arba sėdi ratukuose, dar
trūksta embrionų ir skeletų.

Tarpinės amžiaus grandys
išsitrynusios, išblukusios,
keturiasdešimtmečiai vyrai,
nuovargio palytėtais veidais,
glaudžiasi baro užkampiuose
ir prašo – One beer.

Jų moterys kažkur dingo,
tikriausiai tualetuose
keičiasi tampaxus
arba slapčia skambina
tolimų šalių meilužiams.

Daugiakalbė, naujakalbė –
vieniems reikia ledukų,
kitiems citrinos griežinėlių,
servetėlių žinduklių lūpytėms,
saldžios žolelių arbatos
protezuotoms senelių burnoms.

O už lango vis kyla lėktuvai,
lekia tarsi strėlės į aiškų tikslą,
kurio šią gyvenimo atkarpą
tikrai neprarasime,
nebent – mirtume.

 

Pirmas žingsnis

 

I

Indiros Gandhi oro uoste
iš lėktuvo koją iškeli
tiesiai į Tuštumą,
Šunjata sudreba,
Šyva pradeda savo šokį.

Kosminiai vėjai gena dūmų debesis,
ugnies nematyti, bet ji ką tik
iki pelenų sudegino Visatą,
aitriai dvokia žemės įsčių vandenys,
gliti pirmapradžių pelkių placenta,
lotosų virkštelės dar nenukirptos.

Iš šiltos dirvos dygsta žmonės,
šliaužia, ropoja keturpėsti,
ramstosi rankų pelekais, jie
nepakirdo iš mirties miego.
Geriau nė nepabusti,
nepradėti visko iš naujo,
vos gimę kūdikiai rėkia –
One ruppy, madam,
su paskutiniu atodūsiu
mirštantieji iškvėpia –
Baksish, sir.

 


II

Pirmapradė tamsa,
pirmapradis karštis,
pirmapradės pelkės
dvokia saldžiarūgšte
pirmaprade materija
(verčia vemti).
Alsus rūkas ritasi pažeme,
pasaulis dar tik kuriasi,
iš chaoso atsiranda
pirmapradžiai pavidalai.
Praplaukia tobulai iškirptas
baltos karvės siluetas,
užtat žmonės neužbaigti,
vieniems trūksta rankų,
kitiems – kojų, tretieji alsuoja
pro trikampę skylę vietoje nosies.
Pirmą ir paskutinę kūrinijos dieną
vainikuoja gėlių girliandos –
geltonos, oranžinės, purpurinės,
pasviręs ir kreivas pusmėnulis.

 

Penkta kelionė į Indiją

 

Čia buvo keliauta,
kaip į Pažadėtąją žemę,
tikėtasi Nušvitimo, Nirvanos,
ekstazės skrydžių, levitacijos,
visagalės tantrinės meilės,
bent jau – Dalai Lamos šypsenos.

Pirmas kartas atrodė šventas,
antras – irgi ypatingas, bhaktinis
(taip vadinama meilė Viešpačiui),
trečias – iliuzijų išsisklaidymas,
ketvirtas – smūgiai žemiau juostos,
penktas – tik Taikos konferencija.

Ką galėčiau pasakyt apie Taiką,
kai mano širdyje pjaunasi katės,
nuolat kariauja velnias su angelu,
demonai driežų uodegytėmis įveikia
rojaus paukščius auksiniais nimbais,
juodos pralaimėjimo vėliavos nepalieka
vietos baltiems triumfo vimpelams?

Penktąjį kartą Indijoje, noriu nieko neveikti,
nelaukti, nesitikėti, nesivilti, nemylėti,
tik sėdėti saulėkaitoje, skanauti čapatį,
gerti imbiero arba kardamono arbatą,
balansuoti ant išnykimo ribos,
bent akimirką, net ne laiko vienetą,
būti nei čia, nei ten, nei niekur.

 

Rytas Džaipure

 

Su pirmuoju rožiniu saulės spinduliu
pabunda melsvos paukštės ir
prapliumpa dusliomis aimanomis
kaip drovios panelės,
netikėtai ištiktos orgazmo,
lyg piemenaitės, pamylėtos Krišnos
atsainiai, bet nepamirštamai.

Skleidžiasi magnolijos ir kinrožės –
erotiškos gėlės, kiekvienas žiedlapis
pilnas dviprasmybių ir gašlių užuominų,
po marmurinį radžos mauzoliejų
šokio žingsneliais sukasi, blaškosi
mirusių sugulovių sielos, septyni šimtai
epidemijos pakirstų kūdikėlių pilsto
mėlyną princų kraują iš tuščio į kiaurą.

Čia net dykuma kvepia haremu,
cinamonu, santalu, jazminų aliejumi,
Tigro forto moterų kambarėliais,
išpieštais lelijomis ir povais,
rytą Rožinio miesto elgetos
ritasi iš džiuto kokonų,
ant banjano šakų džiūsta šilko sariai,
siuvinėti auksu ir brangakmeniais.

Jei jau melstis – tai labai garsiai,
muedzinas sėdi aukštame minarete,
brahmas nuo stogo šaukia į megafoną,
rungtyniauja, kuris katrą perrėks,
ant debesies sidabriniu pakraščiu
Alachas su Rama jau tūkstančius metų
žaidžia marmuriniais šachmatais.

 

Radžastano bestiariumas

 

Baltas šuo tik su trimis kojomis,
kupranugaris žaizdotais šonais,
dramblys perplėšta ausimi,
rožinėmis strazdanomis ant straublio
(tai – drambliškos senatvės požymis),
vienakis liūdintis povas ir dar
trys tūkstančiai sparnuotų paliegėlių
iš Paukščių ligoninės
persikels į mano vidų,
čia apsigyvens ilgam,
pasidaugins šimtais dvynių,
lyg stiklinės kaleidoskopo gėlės
įstrigs pasąmonės vingiuose,
atkakliai rodysis slogiuose sapnuose,
vilks paskui save sunkias ir žvangančias
interpretacijų grandines,
ką apie tai pasakytų Freudas, o ką – Jungas?
Kas tuos sužeistus gyvius, kas mane išgydys?

Jurgos Ivanauskaitės kūrybos recepcija „Metuose“

2021 07 27 / Pristatyti Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) kūrybą ir kūrybos kontekstus, randamus „Metų“ archyve – tarsi stipriai suktelėti laiką atgal. Nors šios rašytojos, keliautojos, žmogaus teisių gynėjos knygas skaitome iki šiol,

Jūratė Baranova. Galvakirtystės archetipas: nuo Biblijos iki lietuvių kultūros

2016 m. Nr. 2 / Biblijoje yra dvi moterys, pakėlusios ranką prieš vyro gyvybę. Viena jų jau tapusi nacionaline žydų tautos didvyre. Jai skirta visa Juditos knyga, pasakojanti, kaip „labai graži ir žavi akims“ dievobaiminga našlė Judita…

Jūratė Baranova. C. G. Jungo pėdsakai J. Ivanauskaitės kūryboje

2014 m. Nr. 11 / Rašydama Tibeto trilogiją – „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999) ir siekdama iššifruoti savo kelionėje aptiktus Rytų kultūros ženklus, Jurga Ivanauskaitė pasitelkia du pagrindinius autoritetus

Violeta Kelertienė: Literatūra kaip teorija ir kaip gyvenimas

2014 m. Nr. 3 / Literatūros tyrinėtoją Violetą Kelertienę kalbina Aušra Jurgutienė / Kodėl studijuoti pasirinkote literatūrą? / Violeta Kelertienė. Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis.

Antanas Andrijauskas. Jurgos Ivanauskaitės klajonės Rytų pasaulio platybėse

2010 m. Nr. 4 / Šis tekstas skirtas Jurgos Ivanauskaitės asmenybės ir kūrybos fenomenui aptarti. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Jurgos jaunystės metus, kūrybinių interesų sklaidą, orientalistines ir nomadologines jos gyvenimo bei kūrybos tendencijas.

Viktorija Daujotytė. Salomėja ir Jurga: likimo kūryba

2009 m. Nr. 4 / Kokiu būdu ryškus kūrybingos moters likimas persirašo kituose likimuose, kaip toji ypatinga giminystė gali būti atpažinta?

Jūratė Čerškutė. Nebaigta asmenybės ir ligos autobiografija

2009 m. Nr. 3 / Jurga Ivanauskaitė. Viršvalandžiai. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – 161 p.

Renata Šerelytė. Amžiaus krizės romanas

2006 m. Nr. 3 / Jurga Ivanauskaitė. Miegančių drugelių tvirtovė. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 438 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Jurga Ivanauskaitė: „Dalis manęs yra kiekviename personaže“

2004 m. Nr. 7 / Su rašytoja Jurga Ivanauskaite kalbėjosi ir susirašinėjo literatūrologė Solveiga Daugirdaitė/ Budizmas išmokė požiūrio, kad gyvenimas ir taip yra kančia, kad dera mokytis jos išvengti, užuot save dauginus ir draskius žaizdas…

Renata Šerelytė. Ar ironija yra visagalė

2004 m. Nr. 2 / Jurga Ivanauskaitė. Placebas: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – 386 p.

Antanas Andrijauskas. Jurgos Ivanauskaitės orientalizmas

2003 m. Nr. 11 / Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės „posūkio į Tibeto kultūrą“ intymumas ir dva­sinė evoliucija daug kuo primena jos mokytojo Algimanto Švėgždos ir bendražy­gio Pauliaus Normanto Rytų nostalgiją.