literatūros žurnalas

Stasė Lygutaitė. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 10

*

Didelis tavo pasaulis,
O tokios mažutės rankos
Likimui sutramdyti.
O tokios beribės erdvės
Ramybei ir nerimui,
Einančiam laikui, kuris
Sustoja vienatvės tyloj
Atvarydamas viską atgal,
Ko negali pamiršti.


Buvo puiki diena

Buvo puiki diena.
Medžiai žaliavo.
Žolynai
Išskleidė žiedus.

Mirtį prijaukinau
Kaip paprastą
Kiemsargį šunį.

Ko tu urzgi,
Šunie?
Ką tu užuodi?
Šiandien
Menkiausia žolelė,
Niekingas laukų vabalėlis
Yra nemirtingas.


*

Ilgais rudens vakarais
Mokykis groti bandonija
Šermenų giesmes ilgiausias.

Atsargiai
Artinkis prie pasaulio.

Neapsimesk nekaltu.
Jau laikas
Atgailauti ir nusižemint.
Skruzdėlių ir kamanių,
Visų gyvų padarų
Meilės maldauti
Lyg atpildo
Už visą gyvenimą savo.


Pusiausvyra

Debesie,
Esantis, nykstantis

Paukšti,
Giedantis, tylintis

Ugnie,
Liepsnojanti, gęstanti

Upe,
Plaukianti ir negrįžtanti

Žolyne,
Žydintis, vystantis

Aš gyvenu tarp jūsų
Pilna ramybės ir nerimo,
Pilna gyvasties ir mirties.


Tyloj atsakymo nesulauksi

Kalbinau medžius,
Žolynus, upę.
Niekas neatsiliepė.
Net vėjas.

Dievas buvo
Vienišas ir liūdnas.
Pro mane
Tylėdamas praėjo.


*

Tyli bažnytkaimio varpas.
Geležinkelio stotyje
Garvežys
Nustoja pūškavęs.
Eglės kankorėžis
Rudens žolėje
Nė nekrusteli.

Nes laiko
Šį sustojusį vakarą
Niekur nebuvo,
Tik blyški ir tuščia erdvė.


Akmuo

1. Akmuo iki galo
Perprato laiko šunybes
Ir šventybes.
O tyli.
Ir žino, ką daro.

2. Akmuo
Jokių instinktų neturi.
Jam nereikia
Veistis ir daugintis,
Pripildyti žemę.
Užtenka tik būti.

3. O plaukti
Akmuo nemoka.
Nejudėdamas
Guli ant kranto
Ir šypsos.
Kad ir kur nuplauktum,
Vis tiek sugrįžti reikės
Ir išlipt
Toj pačioj pakrantėj.

4. Guli akmuo
Prie kelio,
Bet niekur neiškeliauja.
Laukia išganymo,
Ar amžinybės,
Tokios kaip mirtis.

5. Akmuo yra aklas.
Kai šviečia vidurnakčio žvaigždės,
Jis į dangų nežiūri.
Todėl nė menkiausia švieselė
Į jo tamsią vienatvę
Neprasiskverbia.


*

Štai tuojau
Iš ateities
Į mano kiemą
Kuosa atlėks
Ir bus
Mano vakaro
Paukštis.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3 / Pabeldžiau į užkeltus vartus,
Ir jie tuojau atsivėrė.
O tenai pamačiau laimingą
Iš narvo paleistą žvėrį.
Tą vakarą vieną…

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Lengvas dangaus debesėlis. Kai alksny Pragysta strazdas, Kai po alksniu Pradeda želti žolynas, Debesis danguje Tampa Toks baltas ir lengvas,

Virginija Cibarauskė. Pasaulin panirusi poezija

2018 m. Nr. 11 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Laikas nekaltas yra. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 304 p.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / Debesie, Medi, Upe, Žolyne. Nėra Tokios mirties, Kuri Mus išskirtų. Tu žiūri į žydinčią ievą
Pavasario vakare, O išvysti Trumpam sustojusį laiką – Baltą ir tylų. Žiūri į liepsnojantį laužą,

Stasė Lygutaitė. Didelė visų teisybė, arba keletas tiesų apie eilėraštį

1998 m. Nr. 4 / Tie patys debesys virš visų galvų, tokį pat kvapą skleidžia brinkstantys pumpurai, o laikas – kiekvienam kitoks.