literatūros žurnalas

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 10

Eumenidžių giraitė

Palytėk raukšlėtą dedešvos žiedą,
Palypėk šlaitu, atsigręžk į šiaurę.
Uždarytos kavinės. Ratai nerieda
Miesto grindiniu. Knarkia benamiai šunes.
Po akacija – švirkštas. Keliolika metų
Nebuvai šioj žemėj. Vynuogės, laurai,
O daugiausia – kiečiai. Nulašink medų
Nekalbiom seserim ant kalvos viršūnės.

Molio plutą traiško birželio svoris.
Tvankuma. Svetimais vyzdžiais pasikliovęs,
Tu junti, kaip virš marių virpčioja oras,
Kaip keli spinduliai, nei dorėnų kolonos,
Skaldo erdvę, parėmę trupančią dieną.
Pro kraigus migloj neatspėsi tvirtovės.
Pasitik savo lemtį. Nes čia ne Atėnai,
Juo labiau ne Tebai. Čionai – Kolonas.

Ankštas priemiestis ilsis, po saule nutilęs.
Pakitėjo dievai, paseno Anankė
Tarp dagių duobėje – negrabus peristilis
Ar, sakyčiau, tiktai peristilio idėja.
Čia bėgikas dusdamas priima baigtį.
Viešpats lošia likimais, o mes apankam
Ir suvokiam – kaltės nepajėgsi paneigti,
Kai įkaista dangus, o kūnas ledėja.

Kantrus Eumenidžių šaltinis išdžiūvo.
Valdovės su panieka stebi nedarną.
Jų mosto pritildyti, staigiai nuščiūva
Kiparisai, orbitose stingsta planetos,
Leipsta drobė, nuo juosvo stiebo nukarus,
Tik žuvinis vanagas krusteli sparną
Ir beviltiškai puola, tarytum Ikaras,
Į jūrą, praeivių nepastebėtas.

Paskubėk, tu ir šiaip gerokai vėluoji.
Kaip kartojo išminčiai, geriau negimti,
O jei gimti – trumpam. Cementas apkloja
Šventą skardį. Tavęs nelydi Tesėjas,
Tik skruzdė milimetras po milimetro
Laviruoja tarp aižų ir ardo rimtį.
Ar ištinka žaibas, ar nuneša vėtra,
Ar praryja žemė? Tai žino Teisėjas –

Gal net Jis nežino? Kvartalas miega,
Lyg į kaitrią paklodę nugrimzdęs į smogą,
Aitrų mėtų svaigulį, sausmetį, nieką.
Parudavę alyvmedžio lapai svyla.
Po šlaitu juoduoja graikiškos raidės
Ant kavinės langų ir sandėlio stogo,
Ir ūmai nutrūkęs alsavimo aidas
Tik pagilina tankią vasaros tylą.


*

Atokvėpis užtruko neilgai,
Tačiau po tiekos negandų mums rodės,
Kad jis jau niekad nesibaigs. Draugai
Dalijos rimais ir puotavo soduos,

Mokykloj sklandė išminties dvasia,
Baltom arkadom plaukė fleitos tonai,
Kasryt klegėjo mugės aikštėse
Ir prieskonius gabeno galeonai.

Mus džiugino mozaikų dažai
Ir gundė saulėje nunokęs vaisius,
Bet išjuokti bepročiai pranašai
Kelintą kartą pasirodė teisūs.

Nuo plieno kirčių virpa kambarys,
Juoduoja dangūs ir nerimsta marios.
Užpūsk žvakes ir uždaryk duris.
Anapus jų – Kaligula ir maras.


Beatifikacijos procesas

Apie jos paskutinį gyvenimo tarpsnį stinga žinių.
Daug liudytojų žuvo, kiti, gal svarbiausi,
mirė netrukus po karo. Be to, konspiracija.
Taip, žiemos velodromas. Šiukšlių konteineriuos
pavyko išgabenti keturis vaikus (iš viso
jų buvo du šimtai). Bendrabuty, kurį
ji kadaise buvo įsteigus, rasdavo guolį ir maisto
pabėgę belaisviai. Maža spaustuvėlė gamino
suklastotus popierius, teigusius, jog pateikėjas
priklauso deramai rasei. Beje, prižiūrėtojai
leisdavo retkarčiais teikti paguodą
pasmerktiesiems myriop (tradicinis gestas,
neatšauktas tik toje srityje, nes gauleiteris buvo
iš katalikų šeimos). Kaip sako šaltiniai,
ji kameroj sykį prakalbino jauną
mergaitę, o toji atšovė: „Ką jūs čia plepat?
Jokio dievo nėra. Nes jeigu jis būtų,
išvestų mane iš kalėjimo.“ Ji ir pati
suprato, jog Dievas
ilsis bombos kratery, guli duobėj su kulka smilkiny,
pūva po kerpėmis tundroj.
Todėl ji nusimetė abitą. Pasirūpino, kad kalinė
prisidengtų galvą, sijoną ir kurpes.
Pati atsisėdo ant čiužinio, nugręžė veidą nuo durų.
Kalėjimo sargas, atėjęs po valandėlės,
palydėjo baugščiai žingsniuojantį juodą
siluetą lig vartų. Dokumentų netikrino niekas.

Mes radom išgelbėtą moterį kiek per vėlai.
Ji gyveno daug metų. Glaudės bute netoli geležinkelio.
Po langu kas dieną žvangėjo platformos,
dūmai skverbės į bronchus. Vėlavo lietingas rytas.
Ji skubėjo į darbą šaligatviu
tarp supurvintų lapų. Valanda ligi miesto,
mašinėlė kontoroj, kuri pradžioje
užtikrino algą, tačiau bankrutavo per krizę.

Daug tų kontorų. Kaskart, kai baigiasi mėnuo,
apstulbina sąskaitų sumos. Iširo šeima –
tiksliau, tai nebuvo šeima. Augintinė greitai paliko namus
ir nerašė laiškų. Keptuvėj čirškėjo trynys. Kas vakaras veidrody
ryškėjo gausėjančios raukšlės, glebios krūtys, iššokusios
violetinės venos. Vienatvė ir kūno irimas.
Beje, alkoholis irgi padarė savo.
Kaip anksčiau, ji mechaniškai dažėsi lūpas.
Naktimis kai kada sapnavo kalėjimą, dieną
stengėsi neprisiminti, paskui visai neprisiminė
dėl Alzheimerio (tiesą sakant, tai buvo išganymas).
Kas nors tikriausiai paklaus: ar vertėjo už josios lemtį,
vieną iš daugelio tūkstančių, tarsi skatikas
ar pašto ženklas neįskaitomu piešiniu,
sumokėti šitokią kainą?

Mes nežinom, kaip žuvo vienuolė. Galbūt
dujų kameroj, gal nuo fenolo injekcijos.
Suminėti jos nuodėmes lengva. Jaunystė tarytum Marijos
Magdalenos. Vaikai, nesuradę gyvenimo kelio.
Nedogmatiškos eilės. Jai dažnokai prailgdavo mišios,
taip pat ji be perstojo rūkė Gitanes,
kas nepridera abitui. Viena tik aišku:
ji neklausė savęs, ar vertėjo mokėti tą kainą.
Kaip neklausia Tas, kurį ji trumpam pavadavo.

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Ellen Hinsey. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Tomas Venclova / Ellen Hinsey (g. 1960) – Paryžiuje gyvenanti amerikiečių poetė ir vertėja. Bendradarbiauja „New York Times“, žurnale „New Yorker“ ir kt. Kelis kartus lankėsi Lietuvoje…

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai…

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Valtį gena pirmyn spalio atodūsiai. Ji netrukus aplenks tvinksintį švyturį. Jai atsiveria jūra Nuo aptemusios Istrijos Lig Leukadės uolų. Žvejas, nuvargintas Šalčio, velka slidžias įlankos dovanas. Graikų duona ir vynas Miega kūne ir gyslose.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Ne iš karto suprasi, kodėl akyse Paryškėja, tarytum pro stiprų binoklį, Art déco ornamentas šakų spragose, Nušlifuoti laipteliai, apspurę vijokliai. Prieš vidurdienį žingsniai nuaidi gatve, Nepasiekę terasoje leipstančio sodo. Melsvas kupolas ilsisi

Tomas Venclova: „Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas“

2017 m. Nr. 5–6 / Poetą, vertėją Tomą Venclovą kalbina Saulius Vasiliauskas / – Gerbiamas Tomai, pasikalbėti pasiūliau jau žinodamas, kad esate paskelbtas 2017-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatu.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Ką mylėjai, sakyk? Vieną miestą, kurį palikai, Kūno paslaptis, Haydną, ochrą pastelės ūke, Marių šlaitą, kur šūkauja moters ir žaidžia vaikai, Margą rankraščių pluoštą po lempa (geriau – po žvake).

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 11 / Toj šaly savaip suvokiame sėkmę:
Gyveni, nors žinai, kad kiekvieną klupdo
Stipresnieji, kad laimi gėda ir melas,
Vagone svirduliuoja ir alpsta belaisviai.
Bet alsuoja žemė, kvepia jazminas,
O žmogus įpranta užmiršti nelaimę.

Joseph Brodsky. Vertumnas

1992 m. Nr. 5 / Vertė Tomas Venclova / variokai, kuriais dosni begalybė
apiberia laikinus daiktus. Iš dalies todėl, kad ji prietaringa,
iš dalies tikriausiai todėl, kad tik jo vieni – laikini daiktai – ir tesugeba justi laimę.