literatūros žurnalas

Giedrė Kazlauskaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 5–6

Krištolinis kalnas

Pranešk, kad neišnykai, bet ne sapne.
Esu nakties paukštis ir žalingas
psichoanalizės produktas.

Norėčiau, kad būtum pasaulyje, kuriuo nelabai tikėjai,
į kurį įslystama jau be ego, pelytės pavidalu –
tai miestai, kolonos, chorai;
geltoni laukai, kalnų ežerai,
akmenis nešantys debesys.

Po juos vaikšto mūsų prijaukintieji žvėrys,
anksčiau kandę ir draskę.

Duok man regimą ženklą, kad nepyksti,
kad nelikai vandeny, kad kelionė į stiklo kalną
prasideda oro uoste, toj vartojimo ir graužaties bažnyčioj,
kurioje iš baimės ištinka dvasinė turbulencija.
Lėktuve pilna lietuvių valstiečių, nuo veidrodėlio
šoka saulės zuikutis.

Tai įvyksta sūpuoklėse – išsigąsti, kad, būdama
jau suaugusio amžiaus, patiri tą neva
erotinį perkėlimą.

Vėjas kvėpuoja, pasaulis sukasi,
supimasis primena santykius.
Iš manęs atimtas mano
mylimiausias žaislas.

Palikai mane miegančią, išplaukei
vienviečiu mediniu laiveliu, į kurį
aš sėsti bijojau.

Tikiuosi, ten auga vangogiškos gėlės.

 

Prezidento rinkimai

Pagaliau įrodėme sau, kokie esame svarbūs –
tai dėl mūsų sukasi planeta ir planetos,
o juodosios skylės ėda materiją.

Gyvatė apžioja krokodilo kiaušinį ir grūdasi jį į burną,
kol triokšteli kamuolys jos kakle – išspjauna lukštus,
nusivalo nuo baltymo lūpas.

Šunys nešasi papjautas žiurkes nasruose įsikandę,
katė balkone tyko žioplo balandžio.

Tokie svarbūs esame čia, po žvaigždėmis,
taip gerai apskaičiuojame išlaidas
ir ledynų slinkimo pagreitį.

Dievas, jei jis tik yra, juk taip pat turėtų
tenkinti teisingus įgeidžius,
vadovautis sveiku protu.

Ant mūsų kapų – marmuras ir granitas,
kasdien laistomos gėlės. Kartu su jomis
gauname nesunaikinamą puodelį kavai.

Mūsų namuose įrengs muziejus, todėl jau dabar
rūpinamės eksponatais – briedžių ragus
prie galvų prisitvirtinom.

Mūsų vienatvė šventa, papročiai nepajudinami.
Rankogalių sąsagos paauksuotos.

Kas aš esu? – naktį klausia
savęs narkoleptikas, nutvilkytas
transcendentinio būdravimo.

Ar visata tikrai egzistuoja? Kodėl
turiu sąmonę? Ar tai mano gyvenimas,
kodėl jis toks apgailėtinas?

Kas mane įtikino, kad esu to vertas?

 

Stojamieji egzaminai

Paukščių iškamšos, Dovydo galvos, antablemento detalės.
Kaukolės, batai, arbatinukai ir visas tas šlamštas,
statomas į natiurmortus – negaliu į jį net žiūrėti.

Fazanas yra girių paukštis,
deda kiaušinius ant žemės.

Išdidžiai, tarsi būtum daug kartų
tą dariusi, pieši sudulkėjusią iškamšą.

Jų šlėkta baltomis apykaklėmis,
patelės deramai neprižiūri vaikų.

Šita mokykla dinastijoms.
Nejaugi tikrai egzistuoja neva savastis, kurios
nesužeidė net tėvų girtuoklystės?..
Iš kur tavyje visa tai, kas buvo ir manyje?

Fazanas yra gražus paukštis,
vilioti jam tiek pat natūralu,
kiek tau piešti.

Man rodos, jį piešiau dar ir aš.
Praėjusiame tūkstantmetyje,
prieš praslenkant ledynams.

Jauniklis klykia, jeigu motina dingsta.
Tol, kol suvokia, kad žuvo arba jį paliko.
Nutyla ir prisiploja prie žemės, kad jo
nesunaikintų kiti plėšrūnai. Žmonijoje
tuo aiškinamas depresyvumas.

Tavęs nepriims, jei tik sužinos,
jog tai aš pasidauginau. Mane čia vis dar prisimena,
buvau padegus prausyklą.

Šios emocijos pavojingos.
Ašaros, nunirimas savin.
Kliaukis ranka, ją vedžioja instinktas.

Kiek tolėliau nuo mokyklos, ten, kur pirkdavom cigaretes,
trys paaugliai stoviniuoja, jau kėsinasi
veikti ką nors gyvūniško.

 

Popiežiaus apsilankymas

Laukiame popiežiaus, kaip vergai laukdavo imperatoriaus.
Šv. Kazimiero mūruose meldžiasi Dostojevskis,
o Achmatova – Aušros vartuose.

Pas mus atvažiuoja popiežius ir mes džiaugiamės,
ne taip jau toli nuo hospiso
plaka Pilsudskio širdis.

Kai būsiu vyru, aš tapsiu kunigu –
teiksiu sakramentus, laidosiu,
pamokslausiu per mikrofoną.

Visas miestas džiūgauja ir laukia per naktį,
piligrimai nuo nemiegojimo
kvaištelėję iš euforijos.

Laukiame popiežiaus, nes neturime tėvo,
riebūs peniukšliai iš berniukijos
į jį nepanašūs.

Jie sako žodžius, kurie manęs nepasiekia –
apie Jėzų, kuris pasiliko
Tėvo meilės lauke.

Į mus bloškiasi geltoni lapai,
atvažiuoja popiežius ir mes mojame jam vėliavomis.
Dar nežinome, kur mūsų impulsai mus nuves.

Miesto merai iškirto parkus, ministrai
sudėjo parašus ant bažnyčių.

Žydas, pasislėpęs gete, išvengė kelionės į Panerius.
Praėjus savaitei, Mėsinių gatvėje
jis bandė išlįsti pro kaminą
ir buvo nušautas sargybinio.

Tiek daug moterų, kurias prievartavo
kunigai bažnyčiose, bet jos nesuprato, kas vyksta,
nes buvo per mažos. Vėliau jos informavo ką reikia,
bet jie liko nenubausti.

Po mūsų kojomis – šunų
ir žmonių ekskrementai.

Veržiamės prie jo, norėdami prisiliesti
arba kad jis mus, tapusias vyrais,
priglaustų.

 

Bijūnų nuoviras

Tavo krūtys – kaip lapių snukučiai,
smalsiai lendantys iš olos,
kur juos gali prismaugti katinas.

Miestas, kuris viską pamato,
pripėduotas įvaizdžių šiukšlėmis,
klausosi ištempęs ausis.

Sugriebiu tave už gėlės.
Jos nuoviru gydo baimę.

Legionas narcizų kartu su mumis.
Flamingai ant tavo šlepečių.

Esama kriauklių, kurios nebeošia –
sudaužytų, nuskilusių.

Nagais kabinamės viena kitos gyvio,
bijodamos likti be kiauto.

Tu geniali ir aš geniali, – dainavo Zemfira
man ir tau.

Jei ne visagalybės fantazijos,
būtume niekas, milijardai cimbolų duženų
Paukščių Take.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Virginija Cibarauskė. Eilėraščiai, peržengiantys ribas

2019 m. Nr. 2 / Giedrė Kazlauskaitė. Gintaro kambarys. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

„Aš nemoku būti komandoje“

2018 m. Nr. 12 / Poetę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Jurga Tumasonytė / Nauja poetės Giedrės Kazlauskaitės knyga „Gintaro kambarys“ tik paimta iš spaustuvės pirmiausia atsidūrė „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ …

Giedrė Kazlauskaitė. Gaidžio žingsnis

2017 m. Nr. 1 / Turbūt ne vienas šios Rašytojų sąjungos premijos laureatas* citavo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Sausis“, kuriame autorius, pats gimęs sausio šeštąją, apmąsto…

Kamilė Šopytė. Poezijos siuvinėjimas kryželiu

2016 m. Nr. 7 / Giedrė Kazlauskaitė. Singerstraum: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 112 p.

Raminta Važgėlaitė. Kūryba, kuri nėra vien tik kūryba

2015 m. Nr. 1 / Giedrė Kazlauskaitė. Meninos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 104 p.

2013-ųjų knygos. Kas rašo knygas – talentas ar apsukrumas?

2014 m. Nr. 4 / 2013-aisiais išleistas knygas aptaria Jūratė Sprindytė, Ramūnas Čičelis, Giedrė Kazlauskaitė, Audinga Peluritytė

Giedrė Kazlauskaitė. Proza kaip drabužis

2013 m. Nr. 4 / Aistė Kisarauskaitė. 39 salto mortale. – Vilnius: Apostrofa, 2013. – 192 p.

Giedrė Kazlauskaitė. Dvitaškio poezijos gimimas

2006 m. Nr. 10 / Kęstutis Navakas. Atspėtos fleitos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 82 p.