Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 7
Varnų pirtis
Neryje, kur kadaise buvo miesto maudyklės,
varnos surengė pirtį: pliuškenasi,
taškosi, plausto pasparnes, subridusios plustina
ilgus, paišinus savo sijonus.
Broliai Vileišiai susėdę prie pažaliavusio stalo
žiūri į slenkantį Kalną,
vielinėm akmenų dėžėm apramstytą.
Norėtų kažką siūlyti sukepusiom vario lūpom.
Varpų dūžiai nuo Katedros,
pro šalį kibirkščiuojantys troleibusai,
kaukėti veidai, akys įbestos į mobiliuką.
Paslika tuopa, bebrų švariai nužievinta,
baltuoja lyg koks pirmykštis gyvūnas.
Baigėsi varnų pirtis.
Iš lėto grįžtu išsiklaipiusiu,
dar sovietinių laikų šaligatviu.
Kukurūzai
Baigiantis žiemai, mokyklos salėj
ant baltos paklodės Chruščiovas žadėjo:
rudenį valgysim kukurūzų duoną.
Pavasarį mūsų pradinę
(gal dvidešimt vaikų)
po pirmos pamokos išvarė į kaimo galą,
palei Žarstą sodint kukurūzų –
kvadratiniu lizdiniu būdu.
Nusiplūkęs brigadininkas atraitotais guminiais
kerėplišku grėbliu arkliniais dantim
skersai išilgai braižė sulygintą dirvą,
tarsi milžinišką languoto sąsiuvinio lapą.
Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų.
Kas sprindis prakapstot duobutę,
įmetat sėklą, užžeriat ir einat prie kito langelio –
štai ir visa aritmetika, aiškino strazdanota agronomė.
Vieną auksinį dantuką
parsinešiau užsikišus už žando.
Įsmeigiau į mamos daigyną saulės atokaitoj.
Šiltas vasaros vėjas šiureno
žiedų šluotelės, mane praaugusias.
Stiepėsi smailos burbuolės lyg močiutės šaudyklė.
Šiurkštus daugialapis apsiaustas,
gelsvi šilko plaukai, lygios eilės
baltų ir sveikų dantų.
Veidą aptaškė pieninė branda,
soti lyg žadėtoji duona,
kurios naujam gyvenime nesulaukėm.
* * *
Nupjaus debesis remiančias tuopas –
abi kūdras per vasarą išgeria.
Vėtra sugniuždys dviejų galų klojimą.
Nežinia kur pradings kvepiantis svirnas
su didžiuliais aruodais ir priesvirniu,
kur broliai klijuodavo prakiurusią
smetoniško dviračio padangą.
Šunį negyvai sugels išspietusios bitės.
Broliukas iškris iš kriaušės,
mano smilių suspaus akselinės krumpliai,
sesuo mokykloje susilaužys čiurną,
girtas tėvas trankysis varstydamas duris,
močiutė kas vakarą bėgs iš namų,
vyriausias brolis, būsimas daktaras,
nuo džiovos vaduosis Romainiuose.
Kitas Kazachstane įsisavins plėšinius.
Surūdijusi silkė atpigs –
30 kapeikų už kilogramą!
Šlapia forminė duona pavirs
kmynais kvepiančiu kepaliuku.
Pajusiu, kad per krūtinę neįlendu
į pernykštę suknelę gelsvais kvadratėliais.
Nuotrauka
Sumaištis nuo pat ryto –
iš Prienų atvažiuos fotografas!
Į delną telpančioj nuotraukoj
piliarožės ramsto palaikį stogą.
Stovim darželyje:
broliukas su tiubeteika,
kaklas aprištas mamos skarele.
Mano kasos kietai supintos,
balti nailoniniai bantai,
sruoga nutįsus per skruostą,
rankose puokštelė jurginų.
Mama šilkine suknele iš Kanados,
gražiausia, kokią turėjo.
Jai dar nėra nė penkiasdešimt,
o liūdesys jau paženklinęs skruostus.
Tėvas vienmarškinis, su tautine juostele,
akiniuotas, plaukai praretėję.
Mėginam droviai šypsotis
prisimerkę prieš saulę.
Uolaskėlė
Baltažiede,
kokią uolą tu skaldai
toj pažliugusioj Kubilnyčios paraistėj?
Čia tik smėliai,
nei žvyro, nei akmenio,
net molis seniai išgrandytas krosnims,
sudegęs Skroblaus rudnelėse,
iš balų rūdos lydant geležį,
kuri gurvuoliais lenda iš žemės.
Juoda, sunki,
įdiržusiais pirštais liesta
gal XVIII amžiuj.
Vynu užgerk uolaskėlės šaknį –
sutrupins akmenis šlapimo pūslėj,
mokė Hildegarda fon Bingen.
Anais metais Jecinta, mano kaimynė,
taip savo pijokšlį išgydė.
* * *
Nėra tokio skausmo, kurio negalėtum išverkti,
sako dvilinkai suriesta kaimynė.
Neįžlibinu, kas po nosim, o į tolį – kaip vanagas.
Ačiūdie, sulaukėm pavasario.
Nėra geresnio vaisto už viltį,
dūsaudamas sako kaimynas.
Krūtinė jo švokštauja tarsi vargonai
per žiemą įšalusioj miestelio bažnyčioj