literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7

Varnų pirtis

Neryje, kur kadaise buvo miesto maudyklės,
varnos surengė pirtį: pliuškenasi,
taškosi, plausto pasparnes, subridusios plustina
ilgus, paišinus savo sijonus.

Broliai Vileišiai susėdę prie pažaliavusio stalo
žiūri į slenkantį Kalną,
vielinėm akmenų dėžėm apramstytą.
Norėtų kažką siūlyti sukepusiom vario lūpom.

Varpų dūžiai nuo Katedros,
pro šalį kibirkščiuojantys troleibusai,
kaukėti veidai, akys įbestos į mobiliuką.
Paslika tuopa, bebrų švariai nužievinta,
baltuoja lyg koks pirmykštis gyvūnas.

Baigėsi varnų pirtis.
Iš lėto grįžtu išsiklaipiusiu,
dar sovietinių laikų šaligatviu.

 


Kukurūzai

Baigiantis žiemai, mokyklos salėj
ant baltos paklodės Chruščiovas žadėjo:
rudenį valgysim kukurūzų duoną.

Pavasarį mūsų pradinę
(gal dvidešimt vaikų)
po pirmos pamokos išvarė į kaimo galą,
palei Žarstą sodint kukurūzų –
kvadratiniu lizdiniu būdu.

Nusiplūkęs brigadininkas atraitotais guminiais
kerėplišku grėbliu arkliniais dantim
skersai išilgai braižė sulygintą dirvą,
tarsi milžinišką languoto sąsiuvinio lapą.

Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų.

Kas sprindis prakapstot duobutę,
įmetat sėklą, užžeriat ir einat prie kito langelio –
štai ir visa aritmetika, aiškino strazdanota agronomė.

Vieną auksinį dantuką
parsinešiau užsikišus už žando.
Įsmeigiau į mamos daigyną saulės atokaitoj.

Šiltas vasaros vėjas šiureno
žiedų šluotelės, mane praaugusias.
Stiepėsi smailos burbuolės lyg močiutės šaudyklė.

Šiurkštus daugialapis apsiaustas,
gelsvi šilko plaukai, lygios eilės
baltų ir sveikų dantų.

Veidą aptaškė pieninė branda,
soti lyg žadėtoji duona,
kurios naujam gyvenime nesulaukėm.

 


* * *

Nupjaus debesis remiančias tuopas –
abi kūdras per vasarą išgeria.
Vėtra sugniuždys dviejų galų klojimą.
Nežinia kur pradings kvepiantis svirnas
su didžiuliais aruodais ir priesvirniu,
kur broliai klijuodavo prakiurusią
smetoniško dviračio padangą.
Šunį negyvai sugels išspietusios bitės.
Broliukas iškris iš kriaušės,
mano smilių suspaus akselinės krumpliai,
sesuo mokykloje susilaužys čiurną,
girtas tėvas trankysis varstydamas duris,
močiutė kas vakarą bėgs iš namų,
vyriausias brolis, būsimas daktaras,
nuo džiovos vaduosis Romainiuose.
Kitas Kazachstane įsisavins plėšinius.
Surūdijusi silkė atpigs –
30 kapeikų už kilogramą!
Šlapia forminė duona pavirs
kmynais kvepiančiu kepaliuku.
Pajusiu, kad per krūtinę neįlendu
į pernykštę suknelę gelsvais kvadratėliais.

 


Nuotrauka

Sumaištis nuo pat ryto –
iš Prienų atvažiuos fotografas!

Į delną telpančioj nuotraukoj
piliarožės ramsto palaikį stogą.
Stovim darželyje:
broliukas su tiubeteika,
kaklas aprištas mamos skarele.
Mano kasos kietai supintos,
balti nailoniniai bantai,
sruoga nutįsus per skruostą,
rankose puokštelė jurginų.
Mama šilkine suknele iš Kanados,
gražiausia, kokią turėjo.
Jai dar nėra nė penkiasdešimt,
o liūdesys jau paženklinęs skruostus.
Tėvas vienmarškinis, su tautine juostele,
akiniuotas, plaukai praretėję.

Mėginam droviai šypsotis
prisimerkę prieš saulę.

 


Uolaskėlė

Baltažiede,
kokią uolą tu skaldai
toj pažliugusioj Kubilnyčios paraistėj?

Čia tik smėliai,
nei žvyro, nei akmenio,
net molis seniai išgrandytas krosnims,
sudegęs Skroblaus rudnelėse,
iš balų rūdos lydant geležį,
kuri gurvuoliais lenda iš žemės.

Juoda, sunki,
įdiržusiais pirštais liesta
gal XVIII amžiuj.

Vynu užgerk uolaskėlės šaknį –
sutrupins akmenis šlapimo pūslėj,
mokė Hildegarda fon Bingen.
Anais metais Jecinta, mano kaimynė,
taip savo pijokšlį išgydė.

 


* * *

Nėra tokio skausmo, kurio negalėtum išverkti,
sako dvilinkai suriesta kaimynė.
Neįžlibinu, kas po nosim, o į tolį – kaip vanagas.
Ačiūdie, sulaukėm pavasario.

Nėra geresnio vaisto už viltį,
dūsaudamas sako kaimynas.
Krūtinė jo švokštauja tarsi vargonai
per žiemą įšalusioj miestelio bažnyčioj

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 7 / Lazdynas saugos nuo raganų,
šermukšnis – nuo piktų dvasių…
Kapinių žolės nešienauk –
mirusiųjų kraują paleisi.

August Strindberg. Stipresnė

2023 m. Nr. 12 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Švedai savo įžymųjį klasiką Augustą Strindbergą (1849–1912) vadina Titanu. Neprilygstamas kūrėjas, spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne tik savo kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Akmeninis angeliukas,
keliautojų globėjas, net išpūtęs žandus –
tyloj veriasi rusvos sporingės.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7 / Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9 / Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė / P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…