literatūros žurnalas

Justinas Marcinkevičius. Eilėraščiai

2002 m. Nr. 1

Paskutinė 2000-ųjų diena

diena atodrėkiu rūku lijundra
ilgai ir sunkiai nėrės iš nakties
iš tūkstantmečio ir iš amžiaus
                            – buvo keista
galvoti apie ją kažkaip kitaip
drėgmės ir šlapdribos pritvinkęs skliautas
ištižęs liejosi žemyn

                           – bet buvom
bet leidom laiką ženklindami jį
nujausdami kad iš tiesų gyvenam
tikrai gyvename kur kas mažiau
nei rodo laikas

                         – GYVASTIE IŠMOKYK
GYVENTI SU LAIKU KAIP SU DIEVU
LEISK JĮ PAŽINTI IR GALBŪT PAGLOSTYT
ARBA NUPLAKT IR NUKRYŽIUOTI

                       – švinta
ir šventa esančiajam

                       – žemės formos
kaip turinį savęsp jį įsileidžia
apniukusi trumpa dienos drobulė
galop suvysto jį
                     – ir vargas dvasiai
neatsispaudžiančiai
jos audekle šiurkščiam

2000.XII.31

Atsakymas

šįryt
už lango
sunerimę ir išsigandę
saulei tekant
virpa

nugeltę
lėtai skausmingai
lyg šaukdamiesi pagalbos
krinta
matau kaip krinta
matau
kaip

bet viešpatie
kurs krenti nuo medžių
kurs skrendi
gervių virtinės priešaky
kur tu išsivedi
lapus ir paukščius

nesitikėjau kad atsakys
bet jis
gervių šauksmu
lapų virpėjimu
mano liūdesiu
atsiliepė


Aš čia

buvau kažkur ne čia
ir tai mane kankino
nežinojau

galėjau pasiklaust protingesnių
paimti laikraštį
ar įsijungti radiją

jie žinoma žinojo
tačiau o prakeikimas
jie tiktai didino
tą mano nežinojimą

ne čia tai kur

rytais atsibundu ne čia
labai aukštai
arba labai žemai
nors rodos žemėje

pro langą pažiūriu
matau ne gatvę
takelį iš kažkur
dar jauną moterį
ateinančią tačiau
praeinančią pro šalį

mama!
aš čia

Duona

duonoje
esu regėjęs dievo veidą

liūdnas būdavo
gal net ir piktas

iš tiesų tai koks ten dievui džiaugsmas
pasirodyti menkam
sužiedėjusiam
kriaukšlely duonos

betgi pasididint gali
pasidaugini
kaip kadaise
prie genezareto

viešpatie kokia tai buvo duona
koks skalsumas
koks skanumas buvo

tąsyk ant genezareto kranto
vargšas irgi sakė matęs dievą
duonos kepalėlyje
kurį jis laužęs
su mokintiniu matu

ten dar buvę
dvylika pintinių trupinių
ir minia
pasotinta stebuklo

ir tas vargšas
klausinėjantis kodėl
kuo didesnė duona tuo mažesnis
dievas

Dvi dainelės

DAINELĖ I

Dar pateka saulė
           virš mėšlo krūvos,
           virš žodžių šiukšlyno.
Dar pilnas dangus
           gilios atgaivos,
           nesudrumsto vyno.

Ateina diena
           aštri ir jautri
           per melo pasėlį:
atrodo, matai,
           atrodo, jauti
           kaip skauda šešėlį.


DAINELĖ II

anta lauko
           anta lauko
           baltas medis žydi
vienmarškinis
           vienmarškinis
           sėja tėvas sėja

baltas tėvas
           baltas medis
           baltas debesėlis
baltas vaikas
           debesėly
           baltą avį gano

kad mokėtų
           kad galėtų
           tai namo pargintų
kaip jaunamartę
           už stalo
           baltą pasodintų


Pokalbis

išsitiesiu pievutėje
                     nuokalnėn pasiliejusioj
priglaudžiu ausį prie jos
                     lyg prie telefono ragelio
kalbuosi su vabalėliu
                     kopiančiu į žolelės aukštybę

                     akišveitę sveikinu
                     vikutį gyslotį
linkėjimus perduodu kiaulpienei
                     ir visai jos giminei plačiai
gyvenimas mano mielieji sakau
                     tai toks augalėlis
(ir kam aš pradėjau tą šneką)
                     tai toks augalėlis
                     įsikirtęs į grumstą
žydi smulkiais raudonais kryželiais
                     sykį sesuo
buvo išsiuvinėjusi jais
                     vieną staltiesės kampą
nepatiko ar šiaip nenusidavė
                     paėmė ir išardė
nors man atrodė gražu
                     tai toks augalėlis
                     įsikirtęs į grumstą
bevardis todėl kad (ir) gyvenimas
atrodo buvau jį užmynęs
nežinodamas kas tai yra
                     perduokit atsiprašau

Justino Marcinkevičiaus vertinimai „Metuose“

2024 10 28 / Pastaraisiais metais kilus diskusijoms dėl Justino Marcinkevičiaus įtakos ir reikšmingumo, pasirodžius dešimties tomų „Rinktiniams raštams“, nusprendėme pateikti „Litera-turą“.

Rima Pociūtė. Akrobatai ant lyno: dar kartą apie Justino Marcinkevičiaus, Jaano Krosso ir Noros Ikstenos kūrybą

2024 m. Nr. 8–9 / Žymus Estijos rašytojas Jaanas Krossas (1920–2007) išpopuliarino lyno akrobato metaforą ir suteikė jai panašų turinį, kokį anksčiau reiškė alegoriniais pasakymais pagrįsta Ezopo kalba: sovietiniu laikotarpiu rašytojui buvo taip sudėtinga…

Valentinas Sventickas. Iš Justino Marcinkevičiaus jaunų dienų

2024 m. Nr. 2 / Skaitau jauno Justino Marcinkevičiaus laiškus (nuo 1949 09 11, daugiausiai iki 1953 m.), mokyklos metų dienoraštį (nuo 1947 06 16 iki gruodžio 7 d.), gimnazisto ir studento eiliavimus (nuo 1946 10 11 iki 1951 03 27).

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Maironis ir Justinas Marcinkevičius

2016 m. Nr. 2 / Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, – tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra.

Justinas Marcinkevičius. Nespausdinti eilėraščiai

2015 m. Nr. 3 / Nesugalvotas gyvenimas! jis visados prieš akis
striksi ir šokinėja lyg būtų baltas ėriukas
pirmą sykį išleistas (ištrūkęs) į šviežią pavasario pievą

Valentinas Sventickas. Apie Justino Marcinkevičiaus rankraščius

2014 m. Nr. 7 / okių leidimų sau pažaisti, kryptelėti, nieko pikantiško. Jokių „naudingų iškasenų“ asmenybės dekonstrukcijos ženklų kasinėtojams, nūnai keliantiems pasišiaušusias galvas. Nebent vaistų aprašai. Nebent žinia, kad yra išplėštų puslapių.

Donata Mitaitė. Apie poetą ir jo advokatą

2012 m. Nr. 5–6 / Valentinas Sventickas. Apie Justiną Marcinkevičių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Justinas Marcinkevičius. Labą vakarą visiems

2011 m. Nr. 4 / Paskutinė poeto Justino Marcinkevičiaus kalba, pasakyta 2010 m. lapkričio 23 d. Mokslų akademijos salėje visuomeniniame diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė“ / Šiandieninio pokalbio organizatoriai suformulavo savo pagrindinį ir, galima tarti, vienareikšmį klausimą:

Jonas Liniauskas. Žodis

2011 m. Nr. 4 / In memoriam. Justinas Marcinkevičius 1930.III.10–2011.II.16 / Sausos ašaros krenta kaip dulkės
Ir dangūs atveria duobę,
O smiltys šnabžda – jau gul

Gabrielius Žemkalnis. Neatsisveikinant

2011 m. Nr. 4 / In memoriam. Justinas Marcinkevičius 1930.III.10–2011.II.16 / Kuo skiriasi didis poetas nuo eilinio žmogaus, nuo manęs? Poetas pasako tai, kai kitas žmogus nori, bet nesugeba pasakyti „Pargriuvo, nešdamas dangų.“

Viktorija Daujotytė. Koks ilgas amžinatilsis tie „Metai“!

2011 m. Nr. 4 / ln memoriam. Justinas Marcinkevičius 1930.III.10–2011.II.16 / Ištariu eilutę iš Justino Marcinkevičiaus triptiko „Žiūrėjimas į Lietuvą“: žiūrėjimas iš toli, iš arti ir „Iš Tolminkiemio“