Justinas Marcinkevičius. Eilėraščiai
2002 m. Nr. 1
Paskutinė 2000-ųjų diena
diena atodrėkiu rūku lijundra
ilgai ir sunkiai nėrės iš nakties
iš tūkstantmečio ir iš amžiaus
– buvo keista
galvoti apie ją kažkaip kitaip
drėgmės ir šlapdribos pritvinkęs skliautas
ištižęs liejosi žemyn
– bet buvom
bet leidom laiką ženklindami jį
nujausdami kad iš tiesų gyvenam
tikrai gyvename kur kas mažiau
nei rodo laikas
– GYVASTIE IŠMOKYK
GYVENTI SU LAIKU KAIP SU DIEVU
LEISK JĮ PAŽINTI IR GALBŪT PAGLOSTYT
ARBA NUPLAKT IR NUKRYŽIUOTI
– švinta
ir šventa esančiajam
– žemės formos
kaip turinį savęsp jį įsileidžia
apniukusi trumpa dienos drobulė
galop suvysto jį
– ir vargas dvasiai
neatsispaudžiančiai
jos audekle šiurkščiam
2000.XII.31
Atsakymas
šįryt
už lango
sunerimę ir išsigandę
saulei tekant
virpa
nugeltę
lėtai skausmingai
lyg šaukdamiesi pagalbos
krinta
matau kaip krinta
matau
kaip
bet viešpatie
kurs krenti nuo medžių
kurs skrendi
gervių virtinės priešaky
kur tu išsivedi
lapus ir paukščius
nesitikėjau kad atsakys
bet jis
gervių šauksmu
lapų virpėjimu
mano liūdesiu
atsiliepė
Aš čia
buvau kažkur ne čia
ir tai mane kankino
nežinojau
galėjau pasiklaust protingesnių
paimti laikraštį
ar įsijungti radiją
jie žinoma žinojo
tačiau o prakeikimas
jie tiktai didino
tą mano nežinojimą
ne čia tai kur
rytais atsibundu ne čia
labai aukštai
arba labai žemai
nors rodos žemėje
pro langą pažiūriu
matau ne gatvę
takelį iš kažkur
dar jauną moterį
ateinančią tačiau
praeinančią pro šalį
mama!
aš čia
Duona
duonoje
esu regėjęs dievo veidą
liūdnas būdavo
gal net ir piktas
iš tiesų tai koks ten dievui džiaugsmas
pasirodyti menkam
sužiedėjusiam
kriaukšlely duonos
betgi pasididint gali
pasidaugini
kaip kadaise
prie genezareto
viešpatie kokia tai buvo duona
koks skalsumas
koks skanumas buvo
tąsyk ant genezareto kranto
vargšas irgi sakė matęs dievą
duonos kepalėlyje
kurį jis laužęs
su mokintiniu matu
ten dar buvę
dvylika pintinių trupinių
ir minia
pasotinta stebuklo
ir tas vargšas
klausinėjantis kodėl
kuo didesnė duona tuo mažesnis
dievas
Dvi dainelės
DAINELĖ I
Dar pateka saulė
virš mėšlo krūvos,
virš žodžių šiukšlyno.
Dar pilnas dangus
gilios atgaivos,
nesudrumsto vyno.
Ateina diena
aštri ir jautri
per melo pasėlį:
atrodo, matai,
atrodo, jauti
kaip skauda šešėlį.
DAINELĖ II
anta lauko
anta lauko
baltas medis žydi
vienmarškinis
vienmarškinis
sėja tėvas sėja
baltas tėvas
baltas medis
baltas debesėlis
baltas vaikas
debesėly
baltą avį gano
kad mokėtų
kad galėtų
tai namo pargintų
kaip jaunamartę
už stalo
baltą pasodintų
Pokalbis
išsitiesiu pievutėje
nuokalnėn pasiliejusioj
priglaudžiu ausį prie jos
lyg prie telefono ragelio
kalbuosi su vabalėliu
kopiančiu į žolelės aukštybę
akišveitę sveikinu
vikutį gyslotį
linkėjimus perduodu kiaulpienei
ir visai jos giminei plačiai
gyvenimas mano mielieji sakau
tai toks augalėlis
(ir kam aš pradėjau tą šneką)
tai toks augalėlis
įsikirtęs į grumstą
žydi smulkiais raudonais kryželiais
sykį sesuo
buvo išsiuvinėjusi jais
vieną staltiesės kampą
nepatiko ar šiaip nenusidavė
paėmė ir išardė
nors man atrodė gražu
tai toks augalėlis
įsikirtęs į grumstą
bevardis todėl kad (ir) gyvenimas
atrodo buvau jį užmynęs
nežinodamas kas tai yra
perduokit atsiprašau