2022 m. Nr. 5–6 / Šiemet sueina dešimt metų, kai nebėra mano tėvo, ir penkeri, kai nebėra motinos. Kai galvoju apie juos, prisimenu daugybę dalykų. Taip pat jų pasakojimus apie laiką, kai manęs dar nebuvo, kai jie patys buvo jauni.
2022 m. Nr. 4 / – Myliu tave kaip savo jaunystę, – ištarė man Lara atsisveikinant, stipriai, seseriškai apkabindama. Kursiokė… kadaise Piteryje abi studijavome filosofiją ir daug metų išlikome draugės. Nors likimas suveda mus tik kartą per penkmetį…
2022 m. Nr. 3 / Paauglystėje, didžiųjų mokymųsi metais, skersai išilgai tyrinėdamas Nobelio literatūros premijos laureatų sąrašus, jutau apmaudą, kad tarp pagerbtųjų nėra nei Jacko Kerouaco, nei Jarome’o Davido Salingerio, nei Kurto Vonneguto.
2022 m. Nr. 3 / Kol svajoji apie biblioteką, tavo pažįstami vienas po kito kuria leidyklas. Gal ir tu norėtum įkurti leidyklą, tai, galvoji, būtų keisčiausia leidykla Lietuvoje, nišinė, leidžianti visokius keistus autorius…
2022 m. Nr. 2 / Kaip didelis talentas suderėjo su politika, kultūriniais kanonais, besikeičiančia poezijos vieta visuomenėje? Šiuos klausimus kelia Rimantas Kmita rašomoje knygoje „Ugnies giesmės“, kurios ištrauką publikuojame.
2022 m. Nr. 1 / Kai tu, dvejojantis paukszti, atsispyręs nuo lizdo, szausi isz tamsios sengirēs, pakilsi virsz kopų ir pamatysi jūrą, jogei mes, mąslas użvertusiejie nepamirsztumbe tavęs, būtinai suszuk, nes tai galbūt jau paskutinis kartas…
2021 m. Nr. 12 / Paskui, žinoma, dar gyvena iš inercijos, dar įtikinėja vieni kitus, kad viskas čia gerai, kad reikia gyventi ir džiaugtis – netgi džiaugiasi ir būna laimingi. Tokiu gyvenimu – gyvenime prieš mirtį.
2021 m. Nr. 12 / Einant Šaltupės skersgatviu žydkapių link, ten jau paties Zaraso ežero prieigose, kur jis dar užpelkėjęs, seniau kiūtojo tokia rąstinė pirtelytė, ir toj ežero kūdroj vienas senas kailiadirbys avinėlių kailius rauginęs.
2021 m. Nr. 11 / Kas per vieni tie latviai? Kol apie juos nieko negalvoji, tol viskas visiškai aišku: braliukai, šiauriniai kaimynai, kalbos mūsų labai panašios. Bet kai pamėgini kalbėti latviškai, pajunti, kad ne tokios ir panašios.
2021 m. Nr. 10 / Derama kompanija gimtadienio rytui virš Igvasu krioklių yra nebent popietė Paragvajuje: čia verčiau važiuoti nei skristi, nors ir autobusu kelionė nėra sklandi. Šalį dalija Paranos upė, o jungia – baltas, oficialiai Draugystės…
2021 m. Nr. 8–9 / Iki Maču Pikču – keliasdešimt kilometrų. Per slėnį tekanti upė Vilcanota, kuri vėliau atiduoda savo vandenis Amazonei, inkų civilizacijai buvo šventa. Jos vingiai veidrodžiu atspindi Paukščių Taką…
1991 m. Nr. 7 / iek Spenglerio genialusis interpretatorius, tiek Toynbee’o kūrybingasis genijus ir genialusis interpretatorius – abu ieško savojo Eldorado. Spenglerio kultūros pažinimo riteris siekia surasti autentiško ir absoliutaus žinojimo.,,
2021 m. Nr. 7 / Jaukiai sėdėdami kosminiame laive astronautai tariasi, į kurią planetą skristi ieškoti alternatyvos Žemei, nes kuro turi per mažai, kad patikrintų abi. Amelija spėja, kad gyvybės reikia ieškoti toliau nuo juodosios skylės.
2021 m. Nr. 5–6 / Jaunam, neužaugusiam šuniukui į gerklę reikia įvarvinti acto, ir jis nustos augti. Esu apie tai girdėjusi savo vaikystės namų virtuvėje bent keletą kartų. Kažkodėl turėjau patikėti, kad į mažą, švelnią, rausvą gyvo…
2021 m. Nr. 4 / Greito ir paprasto atsakymo nė nesitikėdamas, kartais klausiu savęs: ar šiame pasaulyje išvis įmanomas absoliutus bjaurumas estetiniu požiūriu? Koks objektas, vizualiojo meno kūrinys ar dar kas nors būtų bjaurus visiems?
2021 m. Nr. 3 / Kuo dažniau galvoju apie savo vaikystę, paauglystę, tuo labiau praeitis man atrodo miglota. Galbūt jų – vaikiškų ar vėlesnių metų – ir visai nereikėtų prisiminti. Kam jie man, juk buvo – pražuvo.
2021 m. Nr. 2 / Jei jūs skaitydami ko nors nesuprasite, nesijaudinkite – nesuprasti yra normalu. Pavyzdžiui, man visiškai nesuprantami aiškiai kalbantys ir rašantys autoriai. Nes juk nėra prasmės rašyti ir kalbėti apie tai, kas visiems aišku.
2021 m. Nr. 1 / Tikroji kelionė yra vidinė. Keliaudamas žeme tik bėgi nuo savęs. Išminčius, gyvendamas ir medituodamas kalnų trobelėje, pažįsta daugiau dvasinės esmės (to, kas svarbiausia) negu tie, kurie blaškosi po fizinį pasaulį.
2020 m. Nr. 12 / Mes lauke, šalia didelių betoninių laiptų. Kažkodėl ji išsirengia nuogai, o aš laikau rankose vėjyje besiplaikstančią baltos medžiagos skiautę – jos drabužį, ir žiūriu, kaip ji daro saulutes ir salto.
2020 m. Nr. 10 / Antigonė darbo Kipre išties nerado, nebe tie laikai, ir veždama ją į oro uostą vis dar bandžiau įkalbėti pasilikti. Sakiau, galime važiuoti į Lietuvą, jei nori. Į Lietuvą? Pažiūrėjo ji išpūtusi akis.
2020 m. Nr. 8–9 / Visą balandį bandžiau į diktofoną įrašyti didžiojo baublio balsą. Išeidavome po pietų pavedžioti prie ežero šuns, surūkydavau pirmą ir paskutinę tos dienos cigaretę, o tada įjungęs diktofoną laukdavau. Ir visada išgirsdavau.
2020 m. Nr. 7 / Kartais, kūnui rasojant tarp nematomų karantino sienų, mintimis grįžtu į Rio: rodos, sėdim kambary kelioliktam aukšte Botafogo rajone, ne, verčiau persikraustom į balkoną, geriam sultis, iš vienos pusės mums vypso Cukraus Galvos kalnas…
2020 m. Nr. 5–6 / Nežinau kodėl, bet poetai, kuriuos skaitydamas suprantu, kad negalima iš jų nieko išmokti, džiugina, o nėra labiausiai premijuoti, įvertinti, įtraukti į chrestomatijas.
2020 m. Nr. 2 / Aną pavasarį stuktelėjau šonan ferariui. Automobilių markių aš nepažįstu. Niekada nesistengiau tų markių išmokti, man įdomesnės kitų rūšių mašinos.
2019 m. Nr. 7 / Jie dingsta iš horizonto ir nyksta, kaip senieji mano miesto medžiai… Aukso pjūvio taisyklė sako, kad viskas šiame pasaulyje privalo harmonizuoti žmogų: architektūra, skulptūra, tapyba. Net mūsų ausų kriauklelių išraitymai…
2019 m. Nr. 5–6 / Iš graikų k. vertė Dalia Staponkutė / Drėgmė ir žmogaus kūno kvapas įsigėrė į sienas, medines grindis, dėmėtas užuolaidas. Kambaryje tvyro salsvas dvėsenos tvaikas. Palubėj kabančios nuogos lemputės šviesa meta sunkius šešėlius…
2019 m. Nr. 1 / Tiesiai į kraują šitas ruduo. Ugnis ir vėjas, saulė, drungna šiluma. Eini gatvėmis, lyg bristum per vėstančią arbatą. Vietovės, kurias apeinu, įeina į mane, tapdamos manimi.
2018 m. Nr. 12 / Kad alkoholis yra didis blogis, nelaimė, sąmoningai pradėjau suprasti jau eidama į mokyklą. Labiausiai toji bėda panėšėjo į peilį. Tas peilis prakiurdydavo mūsų namų tylos maišą – tada iš jo pasiliedavo žodžiai, sakiniai… snargliai ir ašaros.
2017 m. Nr. 12 / Iš italų k. vertė Gitana Vanagaitė / Jam visuomet karšta, o man – šalta. Vasarą, kai tikrai būna karšta, jis nieko kito nedaro, kaip tik skundžiasi per didele kaitra. Piktinasi pamatęs, kaip vakare apsivelku golfą…
2017 m. Nr. 10 / Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename.
2017 m. Nr. 4 / Rašau tarp dviejų švenčių. Beveik per vidurį tarp jųjų. O šventės – kunigo duona, kas to nežino. Nuo amžių dvasininkija taip gyvena. Vis ką nors švęsdami ir ragindami kitus. Jau Senajame Testamente tokia tvarka…
2017 m. Nr. 3 / Paryžius, Eifelio bokštas, Eliziejaus laukai, Monmartras, Mulen Ružas… O taip. Be abejonės, pasakiškas miestas, pasaulio sostinė, stebuklinga šalis. Bet kokia ji iš tikrųjų, ta Prancūzija?
2016 m. Nr. 10 / ,,Niekam nedaranti paslaugų (svetimos reikmės neprasiskverbdavo į jos vaizduotę), niekada nekamuojama sąžinės priekaištų ir minčių apie kokias nors paslaugas artimiesiems, ji tiesiog gyveno.“
2016 m. Nr. 8–9 / Kampuotas, storų, kvadratinių akinių rėmų ketvirčiuotas mokytojo veidas kėlė dviprasmišką įspūdį. Mes, moksleivės, tarsi patelės nujausdamos tvirtos kaktos ir galingų žandikaulių galią, sykį prisipažinome viena kitai…
2016 m. Nr. 4 / Vėl balandis / Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau…“
2016 m. Nr. 4 / Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas…
2016 m. Nr. 3 / Jau nuo pat mažų dienų labai norėjau skaityti. Tik visa bėda, kad nemokėjau. Tad radęs kokią laikraščio skiautę ar apdriskusią knygelę zyzdavau, kad suaugusieji man ją paskaitytų. Kur tau, jie vydavo mane šalin…
2015 m. Nr. 11 / Vilnius – miestas, kuriame ant asfalto auginami vaikai ir šunys panašūs į nuskintas gėles, kurios jau niekada neprigis. Vilnius – miestas, kuriame daugybė žmonių skuba, važiuoja, grūdasi, šitaip turbūt vaikydamiesi svajonę svajonių mieste.
2015 m. Nr. 8–9 / Žemės drebėjimas Nepale sukrėtė mane ne tik dėl to, kad ten buvau, vaikščiojau, kvėpavau, bet ir dėl to, kad toje šalyje vėl pradėjau rašyti. Dalis istorijų, beje, vyksta Sindhupalčoke, viename labiausiai nukentėjusių per šį drebėjimą regionų…
2015 m. Nr. 4 / Išlipęs iš autobuso Kembridže, nepasukau į man paskirtą koledžo kambarį tiesiausiu keliu. Pasirinkau nedidelį lankstą, kad per porą viduramžius menančių gatvių išnirčiau ties Matematiniu tiltu, kurį, anot legendos, be jokių vinių…
2014 m. Nr. 11 / Vėliau močiutė papasakojo, kad ją išgelbėjo geras vokiečių kalbos mokėjimas. Neverkšleno ir nieko neprašė. Tiesiog pasakė vokiečių karininkui – jei būtum už tos spygliuotos vielos, padėčiau ir tau.
2014 m. Nr. 11 / Ir tą akimirką pajuntu, kad užlipsiu. Nauja nesuprantama energija plūsteli į mane. Elnio ar kanjono energija. Aš išgąsdinau žvėrį ir atėmiau jo jėgas – kitaip negaliu to paaiškinti. Pakylu ir einu. Tai antras kvėpavimas. Elnio kvėpavimas.
2014 m. Nr. 8–9 / Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė / Peteris Nadasas (Peteris Nadašas), vienas žymiausių Vengrijos rašytojų, gimė 1942 m. spalio 14 d. Buvo trylikametis, kai mirė motina; tėvas, aukštas partinis veikėjas, nusižudė 1958 m…
2014 m. Nr. 8–9 / Prieš keletą metų apsigyvenome rytiniame Vilniaus pakraštyje, tokioje vietoje, kur prieš dvylika tūkstantmečių tekėjo ledyninės Vilnios vandenys, kur tikriausiai buvo jos dugnas. Dviem netolimiems piliakalniams…
2014 m. Nr. 3 / Man skamba visai ne makabriškai: „Palaidojo žmogų su visais jo jausmais…“ O kaip su prisiminimais? Ar tai nėra svarbiausia, ką mes turim? Kuo skiriamės vienas nuo kito, kas yra tartum pati mūsų esmė.
2014 m. Nr. 1 / Donelaitį savo rankose esu turėjęs tokį, koks man skaitant buvo išleistas: visą, sutrumpintą, parinktą, pritaikytą, kaip ir apie Donelaitį skaičiau, kas tada lietuviškai parašyta.
2013 m. Nr. 12 / Petro Vileišio vardu pavadinta gatvė Mažeikių centre remiasi į dvi prie geležinkelio besijungiančias Stoties ir Laisvės gatves. P. Vileišio (1851–1926), garsaus inžinieriaus, matematiko, geležinkelininko, verslininko, visuomenės…
2013 m. Nr. 5–6 / Šį tekstą mintyse pavadinau trumpai – simonija. Tai religinis terminas, reiškiantis Šventosios Dvasios nusipirkimą už pinigus. Įdomus būtų toks žmogiškųjų problemų sprendimas.
2013 m. Nr. 3 / Prieš dešimt mėnesių pabaigiau „Dievų taupyklę“ ir ištiko meno pauzė. Šiuos sakinius pradedu rašyti du tūkstančiai dešimtųjų metų vasario dvidešimt pirmąją dieną, tėvo trečiųjų mirties metinių išvakarėse…
2013 m. Nr. 3 / Vieno dalyko niekada nesupratau ir jau niekada nesuprasiu. Jis turėjo būti mano brolis, bet nebuvo. Jis galėjo būti ir mano sesuo, jei būtų gimęs mergaite. Vieną kartą man labai skaudžiai perėjo per širdį.
2012 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Lenkų rašytojas, literatūros tyrinėtojas Jarosławas Marekas Rymkiewiczius gimė 1935 m. Varšuvoje. Filologijos profesorius, septyniolikos poezijos knygų (už rinkinį „Saulėlydis Milanuveke“…
2012 m. Nr. 10 / Ne, nekūrenu ugnies slaptoj ir tik man egzistuojančioj Mildos šventykloj, nė aukuro joje nėra. Ši šventykla, nors ir nuošalėj, nėra tokia atoki, kad, pamatę dūmus, nesusidomėtų uogautojai ar medkirčiai.
2011 m. Nr. 10 / Ne per seniausiai kreipėsi į mane vienas Čikagos draugas pagalbos. Gal žinau, kas važiuoja į Lietuvą? Reikia perduoti fotoaparatą. Brangus, profesionalus, – siunčia jį dovanų giminėms.
2011 m. Nr. 2–3 / Esu tikras, kad dabar jis kitoks, visiškai kitoks, negu prieš šimtą ar du šimtus metų; o koks jis buvo ar galėjo būti graikų polių ar renesanso laikais – aš tiesiog neprisimenu…
2009 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Šių metų kovą įžanginėje „Karogs“ esė „Literatūra vasario 29-ąją“ apžvelgiau beveik apokaliptinį diletantizmo vaizdą, atsivėrusį žvelgiant į kultūros valdymo viršūnę. Straipsnį baigiau teiginiu…
2008 m. Nr. 1 / Gulėjau tikroj vienuolyno celėj su storiausiomis sienomis ir skliautuotomis lubomis, pro langą dienąnakt regėdama puikiai apšviestą lakų bažnyčios bokštą, – ir kaifavau.
2005 m. Nr. 12 / Banalybės trauka yra galinga. Literatūra visais amžiais ir visuose kraštuose patekdavo į jos gniaužtus. Nes banalybė visada turėjo didesnę paklausą negu originalumas.
2005 m. Nr. 3 / Girdėjau, Lietuvoje šv. Kalėdų net penkias laisvas dienas turėjote. Čia, Amerikoje, tiek per visus metus neduoda. Kad ir kokia būtų šventė, kitą rytą jau privalai būti darbe – kaip…
2004 m. Nr. 12 / Ant aukštų grotų kabo aprūdijusi mėlyna lentelė: UN buffer zone. Jungtinių Tautų buferinė zona. Už grotų stūkso namų griuvėsiai. Visas kvartalas. Išdegusios durų kiaurymės. Viename tuščiame lange…
1996 m. Nr. 2 / Visas gyvenimas – vien ribos, jų žaižaravimas, mirgesys, margaraščiai audiniai, vėjo ir voro tinklai.
1995 m. Nr. 1 / Aš Jį, rodosi, sapnuodavau dar lopšyje – daug anksčiau negu pirmą kartą išvydau savo akimis; daug anksčiau negu keturiasdešimt penktaisiais, kai Jis priėmė mane į savo kraujuojantį, suodiną glėbį…
1994 m. Nr. 12 / Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar akmens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė
1994 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Skelbiama airių rašytojo Williamo Butlerio Yeatso pirmoji metinė Yeatso studijų paskaita, skaityta Airių akademijos bičiulių draugijai Abbey Theatre Dubline 1940 metais. Paskui paskelbta žurnale „Purpose”.
1993 m. Nr. 3 / „Koks čia gali būti panašumas?“ – pasipiktintų tikriausiai koks kultūros istorijos žinovas, šį bet tą išmanąs ir apie šių dviejų asmenų vietą joje. – „Apskritai kaip galima dėti greta bjauraus „antikristo“ ir egzaltuoto „praktikuojančio kataliko“…
1991 m. Nr. 10 / Mano gyvenimas yra daugiau man nebereikalingas, ir aš galiu pasirinkti mirtį: ne mirtis bet aš mirtį, kaip lygus su lygiu.
1991 m. Nr. 9 / Keletas O. Milašiaus kūrybos bei likimo bruožų / Siekiant tiksliau ir trumpiau apibūdinti Oskaro Milašiaus kūrybą ir net visą jo gyvenimą, tinkamesnio žodžio už „meilė“, matyt, neįmanoma nė įsivaizduoti.