Aušra Kaziliūnaitė. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 4
mergaitė su degtukais
tokiomis naktimis kaip ši
kai už lango daugiau nei minus dvidešimt
kai šalta beveik kaip sapne
ištuštėjusiomis miesto gatvėmis
šokuoja kiškis su mergaitės akimi
visos gėlės nuvysta
girdžiu beldimą, atidarau duris –
stovi už sienos gyvenanti kaimynė
vakarais girdėdavau, kaip ji prausiasi
kelis kartus akies krašteliu jau esu ją mačiusi –
pirmą kartą dar vaikystėje
kai negrįžo mūsų šuo Lordas
vėliau
kai negrįžo močiutė
visuomet stengiausi tyliai daryti viską, kas intymu, kad neišgirstų
tiesą pasakius, galiausiai jos dėka net patys paprasčiausi dalykai virsdavo intymiais
sulaikiusi kvapą, drebančia širdimi
pirmą nakties lėtai ir tyliai šaukšteliu maišydavau medų ramunėlių arbatoje
kad tik neišgirstų manęs, kad tik nesuprastų
ir štai ji stovi priešais mane ir tiesia milžiniškų raudonų žiedų puokštę
jų galvos patenkintai linksi mano drebančiose rankose
kaip kokia kvailė sutrikusi klausiu
– ką man su jomis daryti?
taip gražiai gražiai nusišypso
– tiesiog mylėk jas
balkone
man patinka žmonės kurie labai pasitiki savimi
kuriems atrodo kad tai ką jie daro kažką–tikrai–labai–reiškia
gal netgi kažką daugiau nei tai kuo užsiima visas likęs pasaulis
ant senos medinės kėdės krinta šešėliai
katinas pažeme sėlina link sraigės
balkone nutvieksti rytinės saulės kabo skalbiniai
man patinka žmonės kurie manosi esą neišgalvoti
no, thank you!
eini siauromis medinos gatvėmis, pasuki už kampo
nieko nėra, nei prekeivių, nei praeivių
tik juodi šešėliai, daug šešėlių ir perrūgusių balandžių šūdų kvapas
galiausiai už kiekvieno kampo labirinte atsiranda norinčių tau parodyti kelią
jie seka paskui, įtikinėja, kol bėgdamas nuo jų visiškai pasiklysti
mažas berniukas bėgdamas iš paskos tyčiojasi – no, thank you! no, thank you! –
o tada – aikštelė, medis, žmogus
susisupęs į audinį, galėtų būti vienas iš jėzaus mokinių
„ir eikit eikit, ir nesustokit, ir neklausykit, ką jums sako
jūs kaip tie asilai, jie eina ir nesustoja, eina, kol miršta“
ir aš einu toliau, einu girdėdama, kaip senis po medžiu plūstasi
vis sukdama ratus, vis sutikdama tuos, kurie nori parodyti kelią
ir galvodama – gal tikrai reikia sustoti, gal leisti, kad paklaidintų ir apvogtų
gal kai paklaidina, esi mažiau pasiklydęs, nei kai pats pasiklysti
minus vienas ruduo
juodaodis hipsteris man skaito savo romano ištraukas
Vilniuje prie prezidentūros po kojomis turbūt jau krenta kaštonai
jis gražus
bet kitame skyriuje kažkas turi mirti
ten prie bokšto
jie ir toliau kaunasi už mūsų laisvę
net mirę
kovoja daugiau už mus pačius
statydami jiems paminklą
mes paslapčia statom jį sau
kol mirusieji kaunasi už mūsų laisvę
mes dezertyruojam
į nelaimingus santykius
į nenorimas studijas
į nemylimus sočius darbus
į tikrąsias vertybes
ir patogią it fotelis pagiežą vienas kitam
mes dezertyruojam
pamiršę, kad už laisvę reikia kovoti –
labiausiai su savimi
žvėrys
I. miško pasaka
mano miške visi laimingi
mano miške visi labai laimingi
šypsosi, net tie, kurie verkia
mano miške žvėrys nemiršta
tik išeina atostogų
jie vaikšto tarp medžių
kol nuslenka kailis, kol nusilupa oda
kol sudyla kaulai, kol baigiasi sąskaita, kol ateina pirmadienis
ir netgi po to eina toliau
neužuosdamas savo pūvančio kūno
sakai – kaip gražu –
ir šiek tiek per daug stengiesi čia pasiklysti
mano miške žvėrys nemiršta
mano miške visi laimingi –
bet kartais dvokia taip, kad net
zylučių skeletai būriais skrenda į kalnus
II. kalnai
šiandien paukščiai krenta iš dangaus
į tavo sapną
kalnai vienas ant kito sukritusių paukščių
čiulba ir gieda čiulba ir gieda čiulba ir gieda
šlapią žolę, abejones, rudeninius medžių lapus, šaligatvius
ir ateisiantį rytą
kai paliečiu tavo ranką
girdžiu juos
III. tankmėje
jo vardas buvo miškas
ir aš pasiklydau
naktimis girdėjau staugimą
jame klaidžiojo žvėrys
ir medžiojo mane
tik kai mišką iškirto
supratau –
aš ir buvau
jame pasiklydęs žvėris
kuris sekė mane
sėkmė
akimirką esu visi tie žmonės, kuriems nusišypsojo sėkmė
tačiau jie gėdijosi nusišypsoti atgal
todėl tik žiūrėjo žemyn nudelbę akis ir raudonavo
tik žiūrėjo žemyn ir raudonavo
nors niekas jau kuris laikas nebesišypsojo
akimirką esu visi tie žmonės, kurie jautėsi pranašesni už kitus žmones
ir esu visi tie žmonės, kurie jautėsi menkesni už kitus žmones
ir esu
sraigė
gyva sraigė šiaurės afrikos turguje
randuosi pintinėje prie kitų sraigių
palengva tiesiu savo antenas
pro šalį eina turistai
fotografuoja
kažkaip reikia gyventi
kiekvieną naktį girdžiu išskrendančias gerves
kiekvieną rytą matau krentančius lapus
kiekvieną dieną kažkur prasideda žiema
kuri niekada nesibaigs
kiekvieną vakarą mane užkasa vyras
vilkintis džinsiniu kombinezonu
jam per mažai už tai moka
tačiau kažkaip reikia gyventi
išmokėti paskolą
ir dar alimentai vaikams
jis šypsosi