Gintautas Dabrišius. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 2
Girios ir laukai, arba…
Tą naktį
gulėme į atskiras lovas,
o nubudome
vienoje.
Tą rytą sniegą ausim pamačiau,
lapė snapą
iš girios iškišus
giliai atsiduso.
Buvo dvi karalystės –
o liko viena –
ir nuo šiol nebus nei sniego,
šen bei ten pabarstyto,
nei miego nebus atskirai.
Dažniausiai aš vejuosi ne tą lapą
Reikia rašyti ant susiūtų lapų,
nes kai vėjas išnešios juos po laukus…
Kada vejuosi savo eilėraštį,
man atrodo, kad šalimais bėga kitas autorius.
Kartais erzinu jį –
kada vėjas įlindęs į žilvičio krūmą rašo,
aš bėgioju po laukus
vaidindamas tuščią popieriaus lapą.
Stebiuosi,
kai jų begalė danguje ir ant žemės,
kaip aš išsirenku –
ir kaip aš suspėju.
Tą eilėraštį, kurį gaudau,
keliskart perrašau,
kol pasiveju.
Priešų žemėj
Mačiau tūkstančius kupetų
čia atbėgusių nuo lietaus.
Ir tūkstančių kupetų
čia nemačiau,
kai žiūrėjau kitur.
Mačiau tūkstančius arklių
čia pašertus, kramtančius
taip rimtai, pagarbiai,
tarsi stovėtų veidu
prieš savo dievą
iš šieno.
*
Kažką minėdamas
ir kažko neminėdamas,
vis narpliodamas save
supinu visokių žodžių raizgalynę.
Ar išsyk taip darau, kad būtų gražu,
ar apie tai negalvodamas
kažką padarau ir stebiuosi –
kaip čia gražu!
*
Buvo Mikutis pušyne,
kūrė ugnį,
vaikščiojo stačias, miegojo,
balta galvukė
ant mano trijų žiemų pagalvės
linksma pabudo,
o kas jai.
Paskui pravažiavom kalnu,
sakiau – žiūrėk žemyn,
ten medžiai ir avilys baltas,
bet jis žiūrėjo į mane –
jis žiūrėjo į rodantįjį.
Mergaitė
Keliaujanti –
Ant savo delno
Pasaulį piešianti –
Kad nepamestų.
Ant kelio
Lyg savo kambaryj –
Keliaujanti mergaitë
Lyg Joninių vainikas upėje –
Kas panorės – pasiims.
Vos pažvelgiu į ją –
Ji pavirsta moterim
Ir stovi prie kelio
Lyg namas.
*
Kiekviename iš mūsų
kaip kokiame katiliuke
daug švino ištirpsta –
mes parvežėm duoną
ir paleidom –
antai ji!
Aš sėdėjau vežime kaip karalaitis,
mama tuo metu
varė per kiemą žąsis,
ir aš tik bijojau, kad jos nepamatytų –
ištaškys, sparnų daug.
Mama lyg bėgo, lyg ėjo prie vežimo,
palauk, iškelsiu,
mes parvežėm duoną,
aš ir tėvelis.
Kai į malūną, tai aš šalia tėvelio,
o kai namo…
Kai sumalė kelmus, balas, akmenis,
pasakė –
dabar tu vadeliok,
o aš šalia pasėdėsiu.
Mes parvežėm duoną –
arklys kelio neklausė,
namo ėjo.
*
Ar tas rytmetinis atsikėlus rašyti
ir vėl užmigt –
tarsi dar viena diena,
kurią vos sutikęs įvardiju jau kaip praėjusią?
Ar tai dar viena diena priedo –
lyg ne savo dieną radęs
taip ir nepasiimu jos visos sau,
iš karto ją suvynioju į popierių,
tarsi kam reikės nešti kaip dovaną.
Ta ryto diena –
tarsi diena, likus nuo vakar,
ar tai diena, kuri dabar neprasidės.
Rytmetinė valanda, kai aš atsikeldavau
tarsi su ryšulėliu siūlų
kažkieno voratinkliui.
Labai gražiai mudu su saule vieškely –
kaip koks kurmis saulė lindo,
o aš mačiau.
Kartais atsikėlęs ją rasdavau
ąžuolo šakose kaip kokį vanagą.
Kad aš jos laukdavau –
nepasakyčiau taip,
tas laukimas –
budėjimas gal ir ėmimas dovanų,
nesusitvarkymas su dovanomis,
paskui – į lovą,
toks kelias.
Saulė tekanti – mergelė,
taip rašė Eglinckas.
*
Žmonės bėgti turėtų su siūlais –
ir man ką nuraityk, sumazgyk.
Taèiau aš bëgu nuo žmoniø.
Nebėgu,
dažniau vaikštau tarp medžių
visai nesistebėdamas,
kodėl nesimato žmonių.
Todėl ir nesimato jų,
kad aš vaikštau tarp medžių,
turiu omenyj jų kamienus.
Tie kamienai lyg lieptai,
kuriais nubėgo jau medžiai aukštyn.
Nenorėdami dalyvauti visokiuose susirinkimuose
neišlipa iš viršūnės.
*
Pasirodo, reikia daugiau rašyti,
o ne žiūrėti į juodą nakties kaulą.
Žodžiai atsiveda savo paukščius,
žodžiai kaip medžių šakos –
juos tuoj paukščiai pamato.
Žodžiai turi savo parazitus,
žodžiai, iš kurių varva sula, –
labai greitai daug skruzdėlyčių atrėplioja,
jos geria nesiklausę nei viena kitos,
nei manęs.
Gerai, kad jos geria nesiklausę,
tai nurėplioja man nieko nesakę –
aš džiaugiuosi, kad jos geria nesiklausę.
Aš džiaugiuosi ne dėl to, kad jos geria nesiklausę,
o dėl to, kad jos atsigėrę nurėplioja
man nieko nesakę.
Taip ir su žodžiais – šakom,
kuriuos greitai apspinta paukščiai.
Žodžiai iš niekur
ir žodžiai, kurie nuvasnoja į niekur
čia pabuvę gražiai,
tarsi gražų paminklą čia palikę –
tarėsi statyt čia paminklą
tai krypčiai,
tai anai pusei –
anam krantui.
Tai šalis, apie kurią aš vis dažniau pagalvoju,
čia akmenų jie nerado, ar čia netiko –
ar kam čia statyti, jei ten nestatyti,
kam čia ką nors daryti,
jei skrendam į niekur…
Pasikasė pilvus,
o aš galvojau, dainuoja.
*
Sniegas nesipriešino
Kai jį šlaviau –
Beveik savo noru
Nuo mašinos žemyn nuslydo –
Atlydys